Senoji Sūdavija ir jos karai

Pasak istoriko, zanavyko, kurį laiką gyvenusio prieškario Marijampolėje,  Jono Totoraičio „Prieš daugiau nei septynis šimtus metų į vakarus nuo Lietuvos iki Vyslos upės gyveno senoviniai prūsai. Jie tada nebuvo vokiečiai, kaip dabar (tarpukariu). Prūsai kalbėjo kalba panašia į lietuvių. Jie kaip ir latviai, savo kilimu buvo giminės lietuviams.

Vienos valstybės prūsai neturėjo. Jie buvo susiskirstę į mažas dalis ar gentis. Kiekviena gentis turėjo savo kunigaikštį. Dažnas iš jų gyveno pilyje, kuri buvo pastatyta ant kažkokios supiltos kalvelės. Pilis buvo tvirtovė. Tai vieta, kurioje karui ištikus, gynėsi nuo priešų kunigaikštis ir jo aplinkiniai gyventojai.

Prasidedant tryliktam šimtui metų po Kristaus gimimo, prūsai ėmė puldinėti kaimynystėje gyvenusius, pietų krašte, Mozūrus. Ėmė plėšti jų žemę ir žudyti gyventojus. Mozūrų kunigaikštis neįstengdamas apsiginti nuo prūsų, pasikvietė vokiečių kryžeivius. Kryžeiviai eidavo kariauti į Palestiną su krikščionių priešais arabais. Mozūrai tiems kryžeiviams davė žemės.

Kryžeiviai atvykę prie Vyslos apie 1230 m. pasistatė pilį ir ėmė kariauti prūsus, kurie tuo metu buvo stabmeldžiai. Per penkiasdešimt metų jie nukariavo visą prūsų šalį ir pasistatė joje daug tvirtų mūro pilių. Viena iš jų dabar (tarpukariu) išaugusi į didelį miestą, kurį vadina Karaliaučiumi. Prūsai kelis kartus bandė kilti prieš kryžeivius, tačiau buvo nugalėti ir nuslėgti.

Paėmę į savo valdžią prūsus, vokiečiai ėmė kariauti šalį Sūdaviją. Šiuo vardu buvo vadinama ta Lietuvos dalis, kuri prie caro okupacijos buvo Suvalkų gubernija. Ta Sūdavija buvo kiek didesnė už Suvalkų guberniją. Senovinius šitos šalies gyventojus vokiečiai vadina sūdavais, o rusai jotvingiais.

Šitie sudavai, kartais vieni, kartais drauge su lietuviais plėšdavo lenkų žemes. Arba puldavo rusus gyvenusius Volynijoje. Tie karai ir plėšimai baigėsi sudavų nenaudai.

1264 m. juos smarkiai sumušė Krokuvos kunigaikštis Boleslovas. Jų pačių žemėje, mūšyje krito sudavų vadas Komatas. Kiek vėliau nukariauti sūdavų atvyko ir Volynijos kunigaikščiai ir giliai įsiveržė į jų šalį.

Sūdavams gintis nesisekė ir jų kunigaikščiai Mintelė, Mudeika ir Pestila 1272 m. prašė taikos. Po dešimties metų lenkai vėl užpuolė sūdavus arba jotvingius ir sumušė.

Visą prūsų žemę vokiečiai paėmė ir ėmė spausti Sūdaviją. Sūdavai nors buvo karingi ir jų skaičius nemažas, tačiau prieš vokiečius atsilaikyti ilgai neįstengė. Jie neturėjo tarp savęs vienybės. Kiekvieną sūdavų šalį vokiečiai atskirai puolė. Ir kiekviena šalis pati save be kitų pagalbos gynė. Kvietėsi jie padėti lietuvius, bet ir tie pripuolamai prūsus užpuolę, grįždavo namo ir nedaug pagelbėdavo.

Kryžeiviai, kuriems sūdavų puolimai, plėšimai ir deginimai jau buvo įgrisę iki gyvo kaulo, su pusantro tūkstančio raitelių atsilygindami užpuolė Sūdavijos šalį Kimenavą. Žudydami ir naikindami prisiplėšė jie visokio turto. Pagaliau paėmė tūkstantį sūdavų į nelaisvę ir grįžo atgal. Tuo tarpu trys tūkstančiai sūdavų bandė vytis, tačiau daug iš jų buvo užmušti ir nuvyti šalin.

Nusilpinę vieną Sūdavijos dalį, kryžeiviai ėmė pulti kitą – Mėrūniškių kraštą (dabar prūsuose ties siena su Suvalkais). Čia nužudė aštuoniolika kilmingųjų ir su keliais šimtais belaisvių sugrįžo namo“.

Anot enciklopedijų sudarytojo B. Kviklio, „Jotvingiai nepajėgė atsiginti nuo daug pranašesnės priešo kariuomenės. Jie nebuvo sudarę vieningos savo valstybės. Nebuvo sudarę tvirtos koalicijos su lietuviais. Prieš jotvingius buvo sudaryta labai tvirta kaimynų koalicija, tvirtai remiama kitų Europos tautų, įskaitant Romos popiežiaus. Vakariečiai ir slavai tuo pačiu metu spaudė ne tik jotvingius, bet ir kitus aisčius.

Kryžiuočiai būdami negausūs, užimtų sūduvių sričių neįstengė kolonizuoti. Jiems atitekusi nedidelė vakarinė Sūduvos dalis buvo lietuviais, vėliau vokiečiais apgyvendinta. Lietuvai atiteko šiaurinė sūduvių dalis. Pietinė Sūduvos dalis buvo kolonizuota tais pačiais lietuviais, gudais, lenkais, o vėlesniais laikais ir rusais.

Sūduvos regionas po jotvingių išnaikinimų buvo vadinama tyruma, dykra, giria. Vokiečių krosnininkas Duisburgas apie 1326 m. rašė: „Ir taip Sūduvos žemė tebėra apleista iki šiai dienai“.

Buvęs Sūdavijos arba Sūduvos kraštas virto buferine zona, kuri skyrė lietuvius nuo vokiečių. Vėlesnį miškų kirtimą ir kolonizavimą paskatino 1410 m. Žalgirio mūšio baigtis. Lietuviai su lenkais nuramino kryžiuočių apetitą ir po sudarytos taikos kurį laiką įsivyravo ramybė. Į Sūduvos girias pradėjo keltis žmonės, kirto medžius, kūrė sodybas bei kaimus.

 

Tomas Sušinskas

Sūduvos gidas

Sponsored Video

Jums gali patikti

Atsakyti

Jūsų el. paštas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE