Pas nuotakos motiną vykdavo kraičio išvežimas. Kraitvežių paprastai buvo trys ar keturi jaunuoliai. Privalėjo būti stiprūs vyrai, kad galėtų „atsilaikyti prieš kaimo bobas“.
Jų kepurės buvo papuoštos eglių šakutėmis, plunksnomis ir visokiais blizgučiais. Vienas paprastai turėjo iš barsuko odos pagamintą krepšį, kuriame buvo pyragas ir butelis degtinės. Kraitvežiai išpirkdavo iš nuotakos pusės buvusių moterų kraičius.
Kraitvežius dar vadino kupčiais: stumdydavo, tampydavo ir visomis išgalėmis stengdavosi pavogti krepšį. Prie silpniausio kraitvežio prišokdavo penkios-šešios kaimo moterys ir stengdavosi susukti jį į paklodę. Tačiau dažniausiai kraitvežiai vienas kitą gelbėjo. Derybos su kaimo bobomis užtrukdavo keletą valandų, skambėdavo dainos ir pokštai.
Pagaliau kraitvežiai susiderėdavo ir kraičius išpirkdavo. Tam reikalui jaunikis jau buvo įdėjęs keletą pinigų iš anksto. Tie pinigai atitekdavo nuotakos motinai už kraičio sudėjimą. Po derybų prasidėdavo kraičio krovimas į vežimus. Ir vėl skambėdavo juokas, nes kraitvežiai viską vogdavo: kibirus, vištas, stiklines.
Iš stovėjimo veiksmo dalies, trečiadienį apie pietus, visi važiuodavo pas nuotaką. Sutemus čia vykdavo nuotakos užgėrės. Jaunąją pasodindavo už drobe užtiesto stalo. Iš abiejų pusių, tarsi ją saugodami, susėsdavo broliai. Ant stalo stovėjo tuščia lėkštė. Mergos dainuodavo: „Susirinkit giminėlės, artimieji susiedėliai, dovanokite seselei, vis aukselio, sidabrėlio, vis muštinių dolerėlių“.
Veselninkai vienas paskui kitą mėtydavo į lėkštę pinigus. Kiekvienas gerdavo jam paduotą stikliuką degtinės ir bučiuodavo nuotaką. O mergos traukdavo pagyrimo ar pašaipos dainas. Vėliau mesdamas pinigą ir jaunikis stengėsi pabučiuoti nuotaką. Tačiau už stalo sėdintys broliai neleisdavo jam to padaryti. Mergos dainavo jau būsimam vyrui: „Atvėžlioja vėžliukas, su raudonom kojukėm, su plačiom letenukėm. Pasisergėk sesele, pasisergėk jaunoji. Ateina šidorėlis, šidavos tave jauną ir rūtų vainikėlį“.
Po užgėrių motina nuimdavo nuotakos vainiką – rūtomis kaišytą galiono pakalkę. Nes dabar dukra jau ne nuotaka, o marti. Tuomet motina marčią atiduodavo jaunikiui, o tas sodindavosi ją prie savo svočios. Svočia pagaliau gavusi marčią dėdavo ant stalo geriausias savo vaišes: karvojų, keptą žąsį, ir kitus gardumynus. Tuo tarpu jaunosios motina atnešdavo jaunikio pulkui pirmąjį šiltą valgį vestuvėse: kopūstų, kruopų ir šiltos mėsos.
Po svočios pietų marčią vesdavo į seklyčios kamaraitę arba į klėtį. Ten uždėdavo pabriuvus, aprišdavo skepetą. Trečiadienio naktį, o kartais jau ir saulei tekant, jaunikio pulkas parsiveždavo marčią į sutuoktinio namus.
Ketvirtadienį šokdavo, dainuodavo, vaišindavosi jau pas jaunikio mamą. Apie pietus atvažiuodavo jaunosios pulkas-pasekėjai. Abu pulkai linksmindavosi drauge. Į pavakarę prasidėdavo jaunikio užgėrės. Už stalo sėdėdavo jaunikis, marčia ir svočia. Į lėkštę vėl buvo metami pinigai. O marti dalindavo dovanas jau iš savojo kraičio.
Jaunikio tėvui dovanodavo marškinius ir juostą. Uošvienei visą eilę: undaroką, „jekę“ ir skepetą. Kiekvienam broliui marškinius, o sesėms po abrūsą – skarinį rankšluostį. Vestuvių pabroliai, piršlys, muzikantas ir virėja gaudavo drobinį rankšluostį. Kiekvienas pulko narys džiaugdavosi juosta. Jaunikio bernas, piemenėlis taip pat nelikdavo nuskriausti. Visos dovanos turėjo būti pagamintos jaunosios rankomis.
Po užgėrių jaunikio motina vesdavo naująją porą suguldymui į klėtį. O penktadienio ryte vykdavo iškilmingas prikėlimas. Vestuvių svečiai triukšmaudavo, kaip įmanydami. Rankose laikydami keptuves drauge su muzikantu keldavo jaunuosius. Triukšmaudavo, dainuodavo prikeltuvių dainas. Laukdavo kol marti pravers klėties duris ir paduos butelį degtinės. Tuomet su triukšmu grįždavo į seklyčią.
Anyta ar tarnaitė nešdavo į klėtį vandens bliūdą marčiai nusiprausti. O ši mesdavo į vandenį pinigą. Atsikėlusi marti pati pirma iššluodavo gryčią ir sėsdavo pusryčių. Tai buvo ženklas, kad bus rūpestinga ir prižiūrės jaunikio namuose tvarką. Penktadienį sugužėdavo kaimynai ir iki vakaro visi linksmindavosi.
Šeštadienį išveždavo muzikantą namo. Likdavo tik vyresnio amžiaus giminės ir kaimynai. Sekmadienį po mišių jaunavedžiai ir svočios su pulkais pradėdavo susiedą. Susirinkdavo toje pačioje karčiamoje, kaip ir antradienio naktį. Jaunikis pastatydavo butelį degtinės, o svočia užkandį. Jei išgerdavo daugiau, pulkas išlaidas kompensuodavo.
Po to jaunikis su marčia važiuodavo pas žmonos tėvus. Ten rasdavo sukviestus gimines ir svočias. Prasidėdavo Sugrąžtai. Per Sugrąžtus vyresnieji lėbaudavo nuo sekmadienio iki pirmadienio pavakarės. Atgrąžtai įvykdavo po savaitės – kitą sekmadienį. Tuomet jau marčios tėvai, broliai, giminės vykdavo į jaunikio tėviškę. Ątgrąžtai – tikroji vestuvių trukusių ištisą savaitę pabaiga.
Tokios marijampoliečių „veseilios“ vykdavo iki pat pirmojo pasaulinio karo pabaigos. Dvidešimtojo amžiaus trečiame dešimtmetyje beveik visos senosios tradicijos pradėjo nykti. Jaunieji jau nesuprasdavo, kas yra kvieslys, merginos neatpažindavo pakalkės.
Straipsnis publikuotas pakartotinai. Originali publikacijos data – 2019 m. gruodžio 3 d.
