Prieš lietuviams ypatingą pavasario šventę – Velykas – būna rimties ir susitelkimo metas – Gavėnia. Šio laikotarpio ištakos siekia pagonybės laikus. Prieš Kristaus prisikėlimo iškilmes kaimuose buvo paplitę nepaprastai sunkūs Gavėnios pasninkai. Pateikiu mūsų protėvių prisiminimus.
Senoliai porina, kad visą Gavėnią, ištisas septynias savaites „reikėdavo sausai valgyti, vadinasi, nebuvo galima valgyti nei mėsos, nei pieno, nei kiaušinių, nei kitokių geresnių valgių. Valgydavome tik žuvį, silkes ir šiaip ką be mėsos ir pieno.
Septynias savaites tokius pasninkus išlaikyti būdavo ne juokai. O ypač atsimenant, kad niekas juk be fizinio darbo nesėdėdavo. Vis ką nors triūsdavo, dirbinėdavo: tai virbus kirsti vežti, tai juos kapoti, tai šiaip ką padirbti.
Pirmą, antrą savaitę išgavėti būdavo lengviau, o paskui vis sunkiau ir sunkiau darydavos. Kūnas visai jėgų netekdavo. Todėl suprantama, kad visi kone išsižioję laukdavo, kuomet gi pagaliau ta Gavėnia pasibaigs. Kuomet gi ateis tos išganingosios Velykos.
Mano senas tėvas labai šiurpulingai prisimena senovės Gavėnios valgius: rūgusį pieną išlaikytą dar iš vasaros. Rūgštų, kaip actą košei mirkalą iš bulvės ir druskos ir labai sūrius spirgučius.
Seniau atgavėdavo ne taip, kaip dabar. Dabar (1918-1940) atgavėja jau šeštadienio vakare, kartu su atgavėjusiais varpais. O seniau atgavėdavo tik Velykų rytą prie velykinio stalo. Dėl to ir iš bažnyčios namo parvykti labai skubėdavo, net lenktyniaudavo. Dar ir dabar (tarpukaryje) Velykų rytą visi bėga namo nesidairydami, prie šventoriaus vartų nesišnekučiuoja.
Šeštadienio rytą iš visų kaimų prie bažnyčios susirinkdavo piemenys. Vaikai ir seniai su bonkom ir kempinėmis švęsto vandens. Velykų rytą šeimininkas gerdavo gurkšnį švęsto vandens ir pradėdavo valgyti. Iš paskos jam sekdavo šeimininkė ir šeimyna.
Prie stalo šeima kalbasi apie bažnyčioje patirtus įspūdžius, apie girdėtus pamokslus, apie kareivius stovėjusius prie grabo. Įvairius šposus, kuriuos prikrėsdavo vaikėzai su snaudžiančiais seniais.
Nė vienos Velykos taip seniau negalėjo, taip ir dabar negali apsieiti be kiaušinių. Tai jau yra tradicinis, būtinas Velykų valgis. Kodėl kiaušiniai tapo būtinu Velykų valgiu, tiksliai nusakyti šiandien sunku.
Kiaušiniai dažniausiai naudojami ne balti, bet įvairiausiomis spalvomis ir įvairiausiais raštais dažyti. Margučių dažymas labiausiai paplitęs buvo Aukštaitijoje. Kai kuriuose Lietuvos regionuose kiaušinius tiesiog sudėdavo į vandenį ir virdavo įmetę kažkokio dažo.
Kaimuose margučius dažniausiai margindavo vaikai ir jaunimas. Vaikai tėvams galvas išūždavo jau nuo Gavėnios kalbėdami vien tik apie kiaušinius ir jų dažymą. Mažiems vaikams marginimo subtilybes aiškindavo kaimo merginos.
Per Velykas visi paprastai mėgina kieno paimtas iš dubens margutis bus stipresnis. Vieni kiaušinį laiko, kiti jį muša. Kieno kiaušinis suskyla, tas turi atiduoti jį tam, kuris jį sumušė. Po Velykinio stalo suaugusieji dažnai nueidavo gulti, o vaikai ridendavo margučius lauke.
Pasigamindavo tam tikrą luobelį, kuriuo paleisdavo kiaušinius. Antrasis leisdamas kiaušinį turėjo pataikyti į pirmiau nuriedėjusį. Jei pataikydavo, kiaušinis išlošiamas. Jei ne, pirmasis paimdavo savo kiaušinį ir taiko į antrojo paridentą.
Pirmą Velykų dieną į svečius vykti buvo laikoma nepatogu, todėl dažniausiai sėdėdavo namuose. Kartais aplankydavo tik artimiausius kaimynus. Tačiau antra Velykų diena buvo laikoma svečių diena.
Buvo populiaru velykauti vieni kitus. Antrąją dieną velykaudavo išsprogusiomis pumpurų šakelėmis. Dažnai tokias šakeles jau nuo pusės Gavėnios sprogdindavo vandens butelyje.
Tą rytą visi stengdavosi atsikelti kuo anksčiausiai. Tikslas buvo užklupti kitus šeimos narius miegančius ir juo „apvelykauti“. Bernai ir tarnaitės stengdavosi „apvelykauti“ šeimininkus. Šeimininkai eidami gulti, gerai užsklęsdavo duris, užkabindavo langus.
Per Velykas jaunimas susirinkdavo būtinai prie sūpynių. Čia įvykdavo pirmosios simpatijos, buvo gera proga vaikinams susipažinti su merginomis“.
Prieškario senolių prisiminimuose dažnai buvo galima išgirsti nepasitenkinimo gaidą apie tarpukariu buvusias Velykų vaišes. Didesniuose miestuose velykiniai stalai lūždavo nuo brangesnių gėrimų ir valgių. Ir viskas dėl lankančių per Velykas „vizituotojų“. Senoliai burbėjo, kad besaikis valgymas ir gėrimas jau tapo papročiu, kuris daro žalą senosioms lietuviškom Velykų tradicijoms.
Tomas Sušinskas
