Senųjų Marijampolės kapinių istorijos

Marijampolėje yra ne vienos kapinės, vadinamos senosiomis kapinėmis. Pačios seniausios miesto kapinės, manoma, buvo įkurtos XVIII amžiaus pradžioje, bet jos neišliko – dabar toje vietoje yra Rygiškių Jono gimnazijos kiemo dalis ir automobilių stovėjimo aikštelė.

Staros Būdos gyventojai kapinių vietą pasirinko arčiausiai nuo kaimo centro buvusioje kalvoje. Prie laiptų, dabar vedančių į Poezijos parką, stovėjo koplyčia; iš jos numirėliai keliavo į „paskutinį kalnelį“.

Kai XVIII a. viduryje didikai Butleriai pradėjo kurti naują miestelį Marijampolę, suprato, kad jame turi būti ir kapinės. 1758 m. didikų duotoje privilegijoje pasakyta, kad marijonai turi įkurti kapines teritorijoje, tarp Šešupės ir daržų. Tai buvo vieta, esanti ir netoli nuo bažnyčios (apie 300 metrų) ir drauge už miestelio ribų. Vieta buvo pasirinkta sąmoningai, nes šio sklypo šiaurinėje dalyje buvo palaidoti 1710 metų maro aukos. Kapinės buvo arti Ražančkelio, kuris jungė Butlerių valdomą Kvietiškio dvarą ir Marijampolės bažnyčią.

Iš XX a. pradžios vaizdinės medžiagos matome, kad dabartinė Alyvų gatvė „nutrūkdavo“ vakariniame gale ir nepasiekdavo Šešupės. Tikriausiai taip buvo ir XVIII a. antroje pusėje; iš Ražančkelio į kapines galėjo vesti tik takelis. Kapinių sklypas nebuvo taisyklingo stačiakampio formos ir ilgiu orientuotas pietų – šiaurės kryptimi. Labai tikėtina, kad tokią formą jis įgavo didinant sklypo matmenis.

Kapinių šiaurės rytinėje dalyje stovėjo raudonų plytų koplyčia, kurios pastogėje lietuviškos spaudos draudimo metais  buvo slepiami laikraščiai ir knygos.   Nežinome kuomet ši koplyčia iškilo, bet panašu, jog ji buvo pažymėta prūsų žemėlapiuose, leistuose 1800 – 1807 metais.  Tarpukariu žmonės šnekėjo, jog koplyčią XVIII amžiaus pabaigoje pastatė kažkoks kilmingas vyriškis, kuris netrukus ir buvo ten palaidotas.

Iš pradžių buvo laidojami tik katalikai; evangelikai liuteronai turėjo kapinės kairiajame Šešupės krante, dabartinės Šaltinio gatvės rytinėje pusėje. Po 1815 m. į kapines, matyt, įsileido ir stačiatikius su evangelikais liuteronais.

Nežinome ir nė vieno žmogaus, palaidoto šiose kapinėse pavardės, nes parapijos knygos, studijuotos vienuolio Pietario (1763–1850), dingo. Kai pokariu vertė koplyčią, tai  tarp palaikų buvo aptikta ir turtingesnių žmonių drabužių ar įkapių. Buvo spėjančių, kad čia galėjo amžinojo poilsio atgulti ir kapinių bei miestelio steigėja Pranciška Butlerienė. Vis tik tokios išvados nedaryčiau, nes 1769 m., kai mirė ši Prienų seniūnė, kapinės egzistavo tik dešimtmetį ir jos dar turėjo atrodyti labai nykiai. Abejotina, kad P. Butlerienė būtų pasirinkusi paskutinio sustojimo vietą beveik apytuštėse kapinėse. Juo labiau, kad Kvietiškio dvarvietėje būta daugiau kaip pusšimtį metų egzistavusių kapinių. Caro valdininkai, XIX a. I pusėje, surašinėję kilmingų žmonių kapavietes, konstatavo, kad šiose kapinėse nepalaidotas nė vienas dvarininkas ar dar aukštesnis didikas.  1831 metais kapinėse atgulė apie šimtas sukilime kritusių vyrų.

Bažnyčios vadovybė ne kartą kreipėsi į miesto burmistrą ir prašė uždaryti kapines bei steigti naujas. Toks prašymas, motyvuotas, kad kapinės būtų atitolintos nuo miesto gyventojų ir bažnyčios, buvo pakartotas ir 1846 m.  Į tai buvo atsižvelgta 1850 m. ir kapines uždarė. Tačiau dar būta pavienių palaidojimų laisvesniuose šeimų kapuose ir keliolika vėliau.

Senesnės kapinės palaipsniui tapo mažiau lankomomis ir apaugo alyvomis bei kitais krūmais. Nors žmonės gatvelę, vedančią į kapines ir vadino Kapinių vardu, bet Alyvų pavadinimas, oficialiai buvo suteiktas 1927 m. Taip gatvę pervadinti reikėjo ir todėl, kad piečiau būta dar vienos Kapinių gatvės …  1905 m. gegužės 28 d. į kapinių teritoriją sugužėjo apie 1000 žmonių, nes šiaurės rytiniame kampe (dabar Alyvų gatvės  šiaurinėje pusėje), netoli maro kapinėlių, dideliame mediniame kluone buvo suvaidintas pirmasis viešas lietuviškas spektaklis „Amerika pirtyje“.

1934 m. Alyvų gatvėje dviaukštį mūrinį namą pradėjo statyti Lietuvaičių sesučių draugija. Vienuolės ėmėsi tvarkyti ir apleistas kapines, tačiau jų gerus norus nutraukė tragiški 1940 metų įvykiai. Anot liudininkų, kapinių būklė, kraštą okupuojant Raudonajai armijai, dar buvo patenkinama.

1948 m. iš vienuolių atimtame pastate įkūrė vaikų namus ir maždaug tuo metu nugriovė koplyčią; kapines aptvėrė metaline tvora.  Geresni antkapiai bei paminklai buvo išvežti ir, juos gerokai perdirbus, statė sovietinių karių kapinėse. Likusieji akmenys, kryžiai, tvorelės apžėlė alyvomis ir dilgėlėmis.  Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę buvo susirūpinta kapinių likimu ir jas įtraukė į valstybės saugotinų paveldo paminklų sąrašą. Įdomu, kad 1991 m. dar būta vieno antkapio, kurį pagal architektės V. Naumavičienės paruoštą kapinių įamžinimo projektą, buvo planuota palikti.

2014 m. spalio 9 d. kapinių centre  buvo atidengtas skulptoriaus Juliaus Narušio sukurtas paminklas. Dar du paminkliniai akmenys, liudijantys, kad tai yra senosios miesto kapinės, sutvarkytos ir rėmėjų prisidėjimu, stovi prie įėjimo į kapines. Teritorija aptverta tvora, bet šviesiuoju paros metu ją leidžiama lankyti.

Benjaminas Mašalaitis

Nuotraukose

  1. Skulptoriaus J. Narušio paminklas buvusių XVIII – XIX a. kapinių vietoje.
  2. Senosios Marijampolės kapinės tarpukario laikotarpyje.

 

Jums gali patikti

Komentavimas negalimas