Skulptoriui Vincui Grybui – 130

Skulptorius Vincas Grybas savo darbais garsus visoje Lietuvoje. Jo sukurti paminklai iki šių dienų puošia mūsų valstybę. Minint dailininko 130-ąsias gimimo metines, Šakių ir Jurbarko rajonų savivaldybės 2020-uosius metus paskelbė skulptoriaus Vinco Grybo metais.

Būsimo skulptoriaus gyvenimas prasidėjo 1890 m. spalio 3 d. Šakių apskrities Lukšių valsčiaus Pelenių kaime. Darbščių ūkininkų Jurgio ir Marijonos Grybų šeimoje jis buvo jauniausias, šeštasis vaikas. Tėvas išmokė sūnų skaityti lietuviškai ir rusiškai, o menininko talentą vaikas, manoma, paveldėjo iš motinos, mėgusios gražiai austi.

Baigęs Lukšių pradinę mokyklą ir neturėdamas galimybės mokytis toliau, Vincas ėmė ganyti bandą. Čia ir išryškėjo jo polinkis į meną: susiradęs laukuose molio lipdydavo įvairias figūrėles, o tetos padovanotas peiliukas paskatino jį drožinėti – prasidėjo skulptūrėlių drožyba iš medžio, tapusi mėgstamiausiu jo užsiėmimu.

Likimas V. Grybui buvo dosnus: jį, drožinėjantį piemenuką, važiuodamas pro šalį pastebėjo Zyplių dvaro šeimininkas grafas Tomas Patockis. Tai buvo lemtingas susitikimas, atvėręs paaugliui kelią į meno pasaulį. Grafo dėka 14-metis Vincas 1904 m. atsidūrė Varšuvoje kunigaikščių Voroneckių rūmuose, kur buvo mokomas lenkų kalbos ir etiketo, lankė privačias dailės studijas. Skulptoriaus amato V. Grybas mokėsi Varšuvos dailės mokykloje pas Pijų Velionskį, tačiau pirmojo pasaulinio karo griausmas keletui metų atitraukė jaunuolį nuo dailės ir pakreipė jo gyvenimą kitu keliu. Jis buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, kur teko dirbti karo lauko ligoninės sanitaru, du mėnesius iškęsti vokiečių nelaisvėje, iš kurios pavyko pabėgti.

1918 m. grįžęs į Lietuvą skulptorius apsigyveno Misiūnų kaime netoli Ilguvos. Būdamas puikus oratorius, mokėdamas kelias užsienio kalbas V. Grybas buvo populiarus, įsiliejo į aktyvų dalyvavimą politinėje ir visuomeninėje veikloje: Lukšių valsčiuje išrinktas į apskrities tarybą, 1920 m. tapo Šakių apskrities valdybos pirmininku, 1922 m. išrinktas Lietuvos kooperacinių bendrovių sąjungos nariu ir vadovavo importo-eksporto skyriui.

Vis tik didesnį polinkį V. Grybas jautė kūrybai, tad iš politikos pasitraukė. 1923 m. dailininkas jau mokėsi Kauno meno mokykloje. 1925 – 1928 m. jis (pirmasis iš lietuvių) studijavo skulptūrą Paryžiaus akademijoje pas Emilį Antuaną Burdelį (Emile Antoine Bourdelle). Keramikos subtilybių V. Grybas mokėsi Sevro Nacionalinėje menų ir amatų konservatorijoje, lankė meno paskaitas Sorbonos universitete. Studijų metais dailininkas ne tik gilino žinias, bet ir lankė Paryžiaus muziejus, parodas, keliavo po Europą. 1928 m. vasarą grįžo į Lietuvą.

Nors V. Grybo užmojai buvo dideli (jis tikėjosi dirbti dėstytoju Kauno meno mokykloje ir kurti paminklus), tačiau, didžiam jo nusivylimui, dėstytojauti nebuvo priimtas. Tapęs laisvu dailininku, nerasdamas kūrybinių sąlygų Kaune, 1929 m. rudenį menininkas išsinuomojo apleistus buvusius Vasilčikovo dvaro pastatus Jurbarke, kuriuose įsirengė gyvenamąjį namą, dirbtuvę ir pradėjo priiminėti užsakymus. Taip prasidėjo naujas jo gyvenimo etapas – didžiulis, sunkus, atsakingas ir įtemptas darbas. V. Grybas puikiai išmanė gipso, cemento, bronzos medžiagų savybes ir į jas atsižvelgdamas darė sprendimus. Ir taip nelengvą menininko padėtį apsunkino prasidėjusi ekonominė krizė, tačiau, būdamas atkaklus, jis įveikė daugybę kliūčių kūrybinėje veikloje.

Iki 1933 m. Grybas buvo vienas pirmųjų skulptorių, pasirinkusių grynai monumentalią skulptūrą. Tarpukaryje talentingo menininko sukurti paminklai dažniausiai puošė aikštes: Simonas Daukantas įamžintas Akmenės raj., Papilėje, Vytautas Didysis – Jurbarke ir Kaune, „Žemaitis“ – Raseiniuose, Petras Vileišis – Pasvalyje, V. Kudirka – Naumiestyje (dabar – Kudirkos Naumiestis).

V. Grybą įkvėpdavo ryžtingos, patriotiškos asmenybės, jų prasmingi siekiai, tad daug laiko menininkas praleisdavo gilindamasis į jas. Pavyzdžiui: bendravardis Vincas Kudirka buvo vienas iš V. Grybo jaunystės idealų, kurio poezija, veikla skulptorius žavėjosi, o daktaro Varšuvos laikai įkvėpė jį aktyviai patriotinei veiklai. „Tautiškos giesmės“ autorius V. Kudirka tuometiniame Naumiestyje V. Grybo dėka įamžintas ne biuste (kaip buvo planuota), bet didingame 8,5 m aukščio paminkle. Jurbarke savo dirbtuvėse projektuodamas ir kurdamas šį paminklą menininkas naudojo autorinę technologiją, o daugiausia jam talkino talentingas medžio meistras Pranas Mikutaitis, daręs medines formas. V. Kudirkos paminklo, davusio pradžią skverui, atidengimo proga 1934 m. vasarą miestas buvo pradėtas vadinti Kudirkos Naumiesčiu. „Labiausiai skulptoriui pavyko sukurti Kudirkos portretą, kuriame jaučiama gyva romantinė dvasia: įkvėpimo apimtas veidas, energingas galvos posūkis kairėn ir dinamiška plaukų masė“. (N.Tumėnienė. Vincas Grybas. Gyvenimo ir kūrybos drama. 2004 m., p. 48). Daktaras Kudirka pavaizduotas tarsi kviečiantis tautą ryžtingai siekti laisvės. Deja, V. Kudirkos paminklas turėjo lemiamą reikšmę V. Grybo gyvenime: už šį darbą jam nebuvo tinkamai atsilyginta, o dėl iškilusių finansinių problemų, menininkas kurį laiką paminklų nebestatė.

Atlaikęs karo audras, dramatiškus pokario laikus Didžiojo varpininko paminklas, palankiai susiklosčius aplinkybėms, išliko ir iki šiol puošia centrinę miesto aikštę. Prasminga, kad paminklo fasadas atsuktas į gatvę – dabar V. Kudirkos gatvė, kurios kitoje pusėje stovėjusiame name gyveno pats daktaras. Čia gimė jo „Tautiška giesmė“. 1998 m., beveik toje pačioje vietoje, kur gyventa V. Kudirkos, buvo atidarytas jo vardo muziejus, kuriame galima išsamiau susipažinti su šio paminklo statybos istorija.

V. Grybas, būdamas gabus skulptorius, sukūrė daug biustų, bareljefų, medalių, antkapinių paminklų, religinės tematikos kūrinių. Daug menininko projektų liko neįgyvendinta dažniausia dėl lėšų stygiaus. Vienas tokių – Birutės ir Kęstučio projektas paminklui Palangoje, kurio aukštis būtų siekęs net 13 metrų.

Sunkios darbo sąlygos ir kitos aplinkybės nepalaužė visa siela atsidavusio menui skulptoriaus. Savo atkaklumo, nepaprastos energijos ir išmanymo dėka V. Grybas sugebėjo sukurti daugybę vertingų, patriotinių meno kūrinių, trykštančių energija, gyvybingumu. Juose atsispindi autoriaus, kaip ypač stiprios asmenybės, bruožai.

Likimas šiai iškiliai asmenybei nebuvo gailestingas. 1941 m. liepos 3 d. skulptorius, pačiame kūrybinių jėgų žydėjime, buvo neteisingai apkaltintas ir vokiečių nužudytas kaip tautos priešas Naujasodžio kaime prie Jurbarko.

 

 

Parengė LNM padalinio Vinco Kudirkos muziejaus muziejininkė Danguolė Dabrišienė

Naudota literatūra:

Tumėnienė N., Vincas Grybas. Gyvenimo ir kūrybos drama, Vilnius, 2004, p. 48.

Adomonis T., Vincas Grybas, Kaunas, 1959.

Medžiaga iš V. Grybo memorialinio muziejaus ekspozicijos.

 

 

 

 

 

 

 

Jums gali patikti

Atsakyti

Jūsų el. paštas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE