Slavikai – tarp prūsų ir lietuvių

Prūsų pusėje, į šiaurę nuo Kudirkos Naumiesčio, ramiai stūkso mažas Slavikų vardu vadinamas bažnytkaimis. Tarpukaryje lėkšto kalnelio pakalnėje įsikūrusi vietovė glaudė nedidelę, medinę seną bažnytėlę. Keturias krautuves, dvi mokyklas, garinius ir vėjinius malūnus. Bažnytkaimyje gyvybę palaikė amatininkai, paštas, policija, muitinė, dantistė, gydytojas ir vaistinė.

1754 metais Mykolas Čartoriškis pastatė Slavikuose bažnyčią. 1835 metais senosios vietoje iškilo dabartinė Onos šventovė. Slavikų Šv. Onos bažnyčia Pirmoje Lietuvos Respublikoje vadinta gotikinio stiliaus, „statyta 18 amžiaus šimtmetyje, apkalta lentomis ir dar gana gerai atrodanti“.

Bažnytkaimis įsikūręs toje vietoje, kur į Šešupę įteka Siesartis „prie pat Didžiosios ir Prūsų Lietuvos sienos. Senovėje šioje vietoje buvo Vizbarynės kaimai. Į rytus nuo šių pasieninių kaimų traukėsi Didžioji Jurbarko giria. Tuo metu Vizbarynėje pirkliams ir keleiviams, važiuojantiems į Jurbarką buvo užeigos ir nakvynės namai, smuklės“. Smuklės savininkas buvo vietinis Vaitiekus Slovikaitis. Slenkant laikui Vizbarynės vardas išnyko. Vietovę visi pradėjo Slovikais vadinti.

Slavikų apylinkės žavėjo turistus savo romantiška ramybe. Iš vakarų vietovę skalauja Šešupė, o už jos buvo amžinai žaliuojantys prūsų pušynai. Tylus ir paslaptingas jų ošimas „tarsi kartodavo prūsų bočių raudą“. Vasaromis už pušyno besileidžianti raudona saulė nutvieksdavo skurdžius smėlynus.

Pietuose buvo matomi gražūs Šešupės ir Siesarčio krantai. Apaugę žaliais gojeliais ir melsvais šilais glausdavo įsimylėjusias poreles. Šiek tiek toliau ilgesiu ir melancholija alsavo platūs miškai.

Šiaurėje ir rytuose žvilgsnis užkliūdavo už derlingų laukų. Zanavykų sodybos skęsdavo medžių pavėsyje.

Pirmoje Lietuvos Respublikoje Slavikai buvo nuošaliame Lietuvos užkampyje. Būdami toli nuo gero susisiekimo kelio likdavo tik „kurčias“ be didesnio judėjimo bažnytkaimis. Tačiau ramybe alsavusiame krašte buvo labai patogu dirbti.

Lietuviškos spaudos draudimo laikais čia gyveno Vinco Kudirkos draugas mokytojas Stalioraitis. Per jo rankas ėjo visa iš Vokietijos gabenama lietuviškų knygų ir laikraščių kontrabanda. Kiek įmanydamas jis tuos raštus platino ir skleidė. V. Kudirka žandarų buvo ypatingai prižiūrimas. Tai matydamas Stalioraitis vienas gabeno Kudirkos raštus į Vokietiją.

Mokytojas mirė 1934 m. pavasarį. Palaidotas Kudirkos Naumiesčio kapinėse. Kitas slavikietis dr. Jokubaitis už dalyvavimą sukilime prieš rusus buvo nuteistas sušaudyti. Nenorėdamas mirti nuo caro budelio rankos, nusižudė. Slavikuose 1928 metais kovai už laisvę iškilo gražus paminklinis kryžius.

Pirmoje Lietuvos Respublikoje slavikiečiai buvo vadinami labai kultūringi žmonės. Kiekvienas skaitydavo po keletą laikraščių, vaikus leisdavo į ūkio mokyklą. Veikė daugybė organizacijų: šaulių būrys, LTS apylinkė, Jaunoji Lietuva, skyrius Vilniui vaduoti, Pavasario kuopa.

Vietiniai lietuviai neretai konfliktuodavo su suvokietėjusiais bendrataučiais. Slavikiečiai galėjo pasigirti drausme, stiprumu ir laisve. Apylinkių ūkininkai turėjo savo trumpalaikio kredito bankelį. Buvo vartotojų kooperatyvas, kurio apyvarta per metus siekė dvidešimt tūkstančių litų.

Labai svarbus buvo grietinės nugriebimo punktas. Slavikuose tarpukaryje nebuvo nei vieno žydo.  Visi prekybininkai buvo lietuviai. 1923 metais miestelyje gyveno daugiau kaip penki šimtai žmonių.

 

Tomas Sušinskas

 

 

 

 

Jums gali patikti

Atsakyti

Jūsų el. paštas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE