Vaiko teisių apsaugos skyriaus Mobiliosios komandos socialinis darbuotojas yra vienas iš trijų komandos profesionalų, kasdien susiduriančių su šeimomis, patekusiomis į krizę, patiriančiomis ypatingus sunkumus, žlugdančias gyvenimo situacijas. Tai – specialistas įgalintas padėti spręsti žmonėms socialines problemas, jo dėka šeimoms atveriamas kelias į geresnę gyvenimo kokybę. Juk ne visiems žmonėms lengva funkcionuoti visuomenėje, išgyventi iššūkius, nepakliūti į krizes, o pakliuvus jas suvaldyti, kai kuriems prireikia pagalbos, kurią suteikia socialinis darbuotojas.
Apie mobiliosios komandos socialinio darbuotojo veiklos specifiką kalbamės su Alytaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus Mobiliosios komandos socialinėmis darbuotojomis Inga Leškevičiene ir Asta Šakaliene.
Jūsų manymu, kokia Mobiliosios komandos socialinio darbuotojo veikla, kaip vertinate savo darbą?
„Tai yra neaprėpiamai plati veiklos sritis, giliau pamąsčius suvoki, kad privalai išmanyti labai daug ir įvairių sričių: nuo asmeninių, socialinių įgūdžių, santykių puoselėjimo iki gebėjimo tinkamai bendrauti, užsitikrinti vaikų gerovę. Mes žiūrime, kaip šeima funkcionuoja socialinėje aplinkoje. Kaip įsitraukusi į socialinį, visuomeninį gyvenimą, kaip geba savarankiškai atliepti vaikų poreikius. Deja, tačiau dirbant su krizę patiriančiomis šeimomis pastebime, kad tėvai dažnai nepajėgūs pasirūpinti patys savimi, o ką jau kalbėti apie vaikų gerovės užtikrinimą“, – apie savo darbo specifiką kalba A. Šakalienė.
Kodėl taip yra, kodėl suaugę žmones nepajėgūs pasirūpinti vaikais, kitais šeimos nariais?
„Jiems, tiesiog, trūksta socialinių įgūdžių. Juk, ne paslaptis, kad žmonės šeimos modelį atsineša iš šeimos, kurioje patys augo. Atsakymo į šį klausimą reikia ieškoti žmogaus gyvenimo istorijoje, patirtyje, šeimoje iš kurios jis atėjo. Tada daug kas paaiškėja. Pasidomėję žmogaus praeitimi sužinome, kodėl neįgijo gebėjimų, labai dažnai paaiškėja, kad jis neturėjo kur jų išmokti. Per 12 metų socialinio darbo patirtį teko sutikti jau 3 tos pačios šeimos kartą, kuri susiduria su tomis pačiomis socialinėmis problemomis.
Seneliai, savu laiku, nesugebėjo priimti visuomenėje, darbo rinkoje, socialinėje plotmėje galiojančių taisyklių ir gyveno savaip, kurdami nesocialų šeimos gyvenimo modelį. Tą patį kartojo jų vaikai savo šeimose, o šiandien aš jau dirbu su anūkų šeimomis, kurios seka senelių padiktuotu gyvenimo modeliu. Pavyzdžiui, paklausus šios šeimos vaiką, kuo jis taps, ką jis dirbs, kai užaugs, jis atsako, kad nedirbs, taip, kaip jo tėvai. O pasiteiravus, kaip jis mano, iš kur gaus pinigų pragyvenimui, išpyškina tą patį, kad gyvens kaip jo tėvai gyvena. Vaikai nemato pavyzdžio, jiems nesuformuojamos vertybės, nelieka vietos ir socialiniams įgūdžiams“, – pasakoja I. Leškevičienė.
Patikslinkite, kas yra socialiniai įgūdžiai? Ir kurių įgūdžių stoka kelia didžiausią rūpestį vaiko teisių gynėjams?
„Teoriškai, socialiniai įgūdžiai yra asmens savybių visuma, leidžianti užmegzti ryšius su kitais žmonėmis socialines normas atitinkančiais būdais. Tačiau šis apibrėžimas išsiskaido į labai daug sričių. Kad ir atrodytų paprastų, kasdieniškų, tačiau reikšmingų kokybiško gyvenimo užtikrinimui.
Kaip pavyzdį galiu pateikti negebėjimą planuoti savo pajamų ir išlaidų. Tai daugelio šeimų, su kuriomis tenka dirbti problema. Gavę pinigus (algą, pašalpą ar pan.) jie gali išleisti juos per vieną, dvi dienas, neplanuodami, kaip teks gyventi likusį laiką iki kitų pajamų. Jiems reikia žmogaus, kuris išaiškintų, kaip planuoti finansus. Kitas rūpestis, tai neturėjimas įgūdžio užpildyti ar kitaip susitvarkyti privalomus turėti dokumentus (tapatybės dokumentai, banko sąskaitos, medicinos kortelės ir pan.) ir vėl prireikia pagalbos, kad kas nors paaiškintų, kaip tai darytų ar palydėtų į atitinkamas įstaigas“, – darbo su krizę išgyvenančiomis šeimomis patirtimi dalijasi A. Šakalienė.
„Didžiausią nerimą kelia vaikus auginančios šeimos, kuriose nėra tėvystės įgūdžių. Labai liūdna matyti, kai tėvai su vaikais neturi emocinio ryšio. Fiziniai vaiko poreikiai patenkinami: maisto yra, stogas virš galvos yra, tačiau su vaiku nebendraujama, jis neišklausomas, jam nerodomas švelnumas, dėmesys“, – kalba I. Leškevičienė.
Ar dažnai pasitaiko tėvystės įgūdžių stoka? Ką šie įgūdžiai lemia?
„Pagrindinis tėvystės tikslas – užtikrinti vaiko gerovę. Pozityvi tėvystė – tai tinkama vaiko globa, išmintinga kontrolė ir veiksminga pagalba, kreipiant dėmesį į fizinius, psichologinius, emocinius, intelektualinius, socialinius ir dvasinius vaiko poreikius. Bedirbdama Mobiliojoje komandoje dar nesusidūriau su šeima, kuriai nebūtų trūkę pozityvios tėvystės įgūdžių“, – teigia A. Šakalienė
„Yra šeimų, kurios pabaigę pozityvios tėvystės įgūdžių mokymus net po kelis kartus, tačiau daro tas pačias klaidas, įgūdžiai nepagerėja. Šeimos netaiko kasdieniniame gyvenime mokymuose įgautų žinių. Manau, taip nutinka todėl, kad žmones tėvystės įgūdžių kursus lanko tik tam, kad užsidėti pliusą, tarsi tų mokymų reikėtų kažkam kitam, o ne jiems, ne jų vaikams“, – apgailestauja I. Leškevičienė.
Pašnekovių nuomone, pravartu tėvystės ugdymo įgūdžius lavinti pritaikant mokymus prie individualių šeimos poreikių, mokantiesiems tėvystės įgūdžių daugiau laiko praleisti šeimoje, kad namų aplinkoje parodyti, pademonstruoti, kaip derėtų elgtis.
„Kol vaikai maži, tėvystės įgūdžių neturintys tėvai nesuvokia, kad ateityje atsiras bendravimo su vaiku problemų. Mažieji jų klauso: eina miegoti, kai liepia, valgo, kai pasiūlo ir panašiai. Rūpesčiai atsiranda vaikui tapus paaugliu. Jeigu šeimoje nebuvo taikytos tėvystės įgūdžių žinios kol vaikai maži, tai jiems paaugus šeima jau nepajėgi pakeisti susiformavusio netinkamo, kartais agresyvaus vaiko elgesio. Paauglys jau turi savo nuomonę ir nori ją reikšti, šeimoje kyla konfliktai. Tėvai, tiesiog, nemoka suvaldyti situacijos, o kartais pasirenka lengvesnį kelią ir nieko nekeičia. Taip suyra ir taip trapūs tėvų ir vaikų santykiai“, – teigia I. Leškevičienė.
Nuo sausio 1-osios Mobiliosios komandos pradėjo dirbti ne tik su suaugusiais šeimos narius, bet ir su vaikais. Kaip vertinate šiuos pasikeitimus?
„Man dirbti sunkiau. Tai lemia žmogiškasis faktorius. Dažnai atėjusi į šeimą matau emociškai sužlugdytus vaikus, kuriems meluojama, jų neišklausoma, jie kenčia nuo aplinkinių patyčių ir patiria be galo daug sunkumų. Išgyvenu dėl jų, tačiau kartu tai įkvepia darbui, siekiui padėti šiems vaikams“, – išgyvenimais dalijasi I. Leškevičienė.
„Mes prašome vaikų nuomonės. Jie pilnaverčiai šeimos nariai ir turi teisę ją išsakyti. Iš vaikų lūpų išgirstame, kas jų manymu, negerai šeimoje, kokie jų lūkesčiai. Tai ypač svarbu paaugliams, jiems malonu, kad į juos įsiklauso suaugę žmonės. Būna atvejų, kai paaugliai gana agresyviai nusiteikę, sunkiai bendrauja, užsisklendžia, tačiau užtenka jiems leisti suprasti, kad jų niekas nevers kalbėti, jeigu jie to nenori, tačiau mums labai svarbi jų nuomonė ir jie prabyla. Savo nuomonės turėjimas ir gebėjimas ją išreikšti taip pat yra socialinis įgūdis, kurį reikia lavinti“ – nauja patirtimi dalijasi A. Šakalienė.
Ar „pasibeldus“ į užsivėrusį paauglį ar vaiką ir užmezgus su juo ryšį nekyla rizika, kad pasibaigus Mobiliosios komandos darbo su šeima terminui, išsiskyrimas vaikui taps traumuojančiu išgyvenimu?
„Jau pažinties su šeima dieną mes pranešame šeimai, kiek tiksliai laiko dirbsime su ja. Vaikams ir paaugliams visada pasakau, kad kartu būsime tik 30 dienų, bet per tą laiką drauge galime nuveikti labai daug. Paaiškinu, kad dabar prasidėjo naujas etapas, gyvenime atsiras naujų žmonių, kurie padės. Todėl pasibaigus Mobiliosios komandos darbui vaikai jau būna pasiruošę tam“, – pasakoja I. Leškevičienė.
„Man labai svarbu, kaip šeimai, vaikams, su kuriais dirbome, sekasi toliau, visada jais pasidomiu“, – teigia A. Šakalienė.
Jūsų nuomone, kokios savybės reikalingos socialiniam darbuotojui?
„Empatija. Mes turime mokėti įsijausti į žmogaus situaciją, suprasti kodėl jis vienaip ir kitaip elgiasi. Taip pat labai svarbu gerbti žmogų, nepaisant, kokius sunkumus jis išgyvena. Šie žmonės turėję labai daug negatyvių patirčių, praradę pasitikėjimą savimi ir kitais, todėl labai svarbu leisti jiems suvokti, kad mes juos suprantame“, – įsitikinusi A. Šakalienė
„Noras ir gebėjimas sukurti lygiavertį santykį su žmogumi, šeima. Supratingumas – nekelti savęs aukščiau žmonių su kuriais dirbame, kalbėti su klientu jam suprantama kalba. Nuo socialinio darbuotojo veiklos neatsiejamas gebėjimas prisitaikyti prie aplinkos ir žmogaus, kitaip tavęs neišgirs. Negalime žmonių moralizuoti, barti, tai juos žemina ir verčia užsisklęsti“, – pritardama kolegei kalba I. Leškevičienė.
Paklaustos, kokį vaidmenį atlieka visuomenė, siekiant padėti sunkumus išgyvenančioms šeimoms, pašnekovės atsako, jog jų nuomone, nuo visuomenės priklauso daug veiksnių, įtakojančių sunkumus išgyvenančių šeimų progresą. Jos teigia, jog socialinių įgūdžių mokytis būtina visiems, ne tik turintiems sunkumų, bet ir likusiai visuomenės daliai.
„Visuomenė reikėtų šviesti, ugdyti jos toleranciją ir gebėjimą priimti tuos, kurie suklupo, o gal niekada ir neturėjo galimybės tvirtai stovėti“, – įsitikinę pašnekovės.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos informacija
