Suvalkiečio temperamentas ir vėjo malūnai šalia kelio

Prieškarinėje Lietuvoje gyveno įvairiausių tautybių žmonės. Prekybos sostine tituluotame Vilkaviškyje žydų ir lietuvių skaičius buvo pasiskirstęs per pusę. O iki pirmojo pasaulinio karo žydų populiacija siekė net 75 procentus. Nepaisant to tuo metu Suvalkijos kraštu didžiavosi visa Lietuva.

Ieškant lietuviškumo ir skatinant keliones po Lietuvą, apie Sūduvą buvo atsiliepiama taip: “Jei jūs apkeliausit visą Lietuvą skersai ir išilgai, turėsit pripažinti, kad Suvalkija yra pats lietuviškiausias kraštas”. Lietuviškai kalbėdavo gausi žydų bendruomenė. Šeštadieniais būriais traukdama į sinagogą, savo gimtąją kalbą pamiršdavo ir reikalus aptarinėdavo tik lietuviškai.

Tačiau Latvijos pasienyje lietuviai perimdavo kaimynų šnekas, ir vis rečiau vartodavo savąją. Okupuotame Vilniuje pasiduodavo lenkų įtakai ir užmiršdavo šaknis. Bet suvalkiečiai tam buvo labai atsparūs. Gyvendami pasienyje su Vokietija ir vystydami prekybą, jie priversdavo arijus išmokti keletą lietuviškų žodžių. Vokiečiai nenorėdami nutraukti verslo stengdavosi įtikti užsispyrusiems sūduviams ir gražbyliaudavo išmoktom laužytom frazėm.

Suvalkiečių charakterio savybės buvo pastebimos jau labai seniai. Teigiama, kad tyla ir ramybė vyraudavo net ir susirinkus didelei sūduvių grupei vienoje vietoje. Buvo juokaujama, kad suvalkiečiai kalba keistai tyliau nei visi kiti. Jų žodžius lydi melancholija, o emocijų veide nuspėti visai neįmanoma.

Tačiau sakyti, kad suvalkiečio temperamentas labai ramus nėra teisinga: “moka greit užsigauti ir tada kalbos tonas labai pasikeičia. Kol jis neužpykęs kalba viską apgalvodamas, bet išerzintas metasi į kraštutinumus.” Prieškaryje pabrėždavo, kad suvalkietis labai aktyvus ne tik savo, bet ir kaimyno kieme.

Suvalkija buvo labai tyli dirbdama, bet vakarais sodybose skambėdavo daina. Visas kaimas dainuodavo iki pat vėlumos. Į vieną didelį kiemą susirinkdavo senoji ir jaunoji karta. O dainos aidas nuvilnydavo per keletą kaimų. Daina juos atgaivindavo, daina sustiprindavo. “Žuvies” balsų savininkai buvo griežtai iš dainuojančių būrio vejami lauk. Turėdavo tyliai sėdėti kamputyje ir vos girdimai dainuojantiems pritarti. Suvalkiečių kaimas blogo dainavimo labai neapkęsdavo.

Kelyje Kaunas-Marijampolė-Vilkaviškis buvo daugybė pakelėse linguojančių vėjo malūnų. Pabrėžiama, kad vandens, garo malūnai čia didelė retenybė. Suvalkijoje labai mažai upių, todėl malant javus pasitelkdavo į pagalbą vėją. Malūnų šeimininkai – ramūs ir tylūs senukai. Miltuotais veidais tempdavo javų maišus į antrą aukštą. Su pypke dantyse skūsdavosi silpnu vėjo gūsiu, tačiau pabrėždavo, kad svarbu ne didelis uždarbis, o geras sumalimas.

Niekur kitur nebuvo rudenį tiek daug dirbama, kaip Suvalkijoje. Ir viskas dėl cukrinių runkelių. Prieškaryje jais buvo apsodinti ištisi laukai. Su mašinomis jų nurinkti nebuvo įmanoma. Viską tekdavo daryti rankomis.

Ateidavo bobų vasara ir suvalkijos laukuose knibždėdavo moterų, merginų, ir mergaičių. Tiek senutės, tiek jaunos, tiek studentės, tiek ponios šumuliuodavo, kaip skruzdėlės gramdydamos žemes nuo runkelių. Priekaištai, kad studentės, gimnazistės vengdavo darbo, negaliodavo Vilkaviškio, Marijampolės, Kudirkos Naumiesčio apylinkėse. Rudenį čia viskas būdavo kitaip.

Suvalkijoje vasaros dienomis daugiausiai dirbdavo vyrai. Moterys jiems tik padėdavo. Darbo pasiskirstymas apsiversdavo aukštyn kojom atėjus bobų vasarai. Tuomet jau vyrai likdavo tik pagalbininkais. O derlinguose Sūduvos cukrinių runkelių laukuose galima buvo girdėti tik moteriškus klegesius. O kur dar nenukastos bulvės, nevalyti kopūstai, burokai, morkos…

 

Autorius Tomas Sušinskas

Jums gali patikti

Komentavimas negalimas