Suvalkų Kalvarijos praeities aktualijos: knygnešių karalius ir puošnusis miesto sodas

Prieš pirmąjį pasaulinį karą Kalvarija buvo apskrities centras. Mieste knibždėjo penki tūkstančiai gyventojų. Šiaurės ir pietų miesto dalyse rusai pastatė milžiniškas kareivines. Visą caro okupacijos šimtmetį Kalvarijos gyventojams draugiją palaikė kareivių pulkai.

Vakarinėje miesto dalyje, žmonių vadintoje „perstungės“ gatvėje, rusai įsteigė didelį ir žiaurų kalėjimą. Ši įkalinimo, kankinimo įstaiga daug metų buvo gerai žinoma lietuviams. Masiškai kontrabandos būdu gabentos knygos knygnešiams baigdavosi belangės kamera. Drėgnas akmeninis grindinys ir pelėsiais dvokiančios kalėjimo karcerio sienos atimdavo sveikatą ir tvirčiausiam lietuviui. Kurį laiką Kalvarijoje kalėjo jau sergantis džiova Vincas Kudirka.

Pirmasis pasaulinis karas visiškai sugriovė miestą. Kartu griuvo kalėjimas ir didžiosios kareivinės. Miestas neteko apskrities vardo. Tačiau iki antrojo pasaulinio karo Kalvarija buvo visiškai atstatyta. Rusiškų gatvių vardai išnyko laiko tėkmėje.

Nepriklausomoje Lietuvoje vietoje garsiosios „perstungės ulyčios“ atsirado Vytauto Didžiojo gatvė. Pagrindinę miesto arteriją puošė rafinuoti dviejų aukštų vidurinės mokyklos rūmai.

Plentas, kuriame stovėjo triukšmingos kareivių „kazermos“ gavo Dariaus ir Girėno vardą. Tiesa, pietinėje Kalvarijos pusėje dalis kareivinių pastatų liko sveiki. Miesto valdžia skyrė nemažas lėšas remontui ir įsteigė psichiatrinę ligoninę. Buvo viena iš didžiausių Lietuvoje, nuolat gydėsi daugiau kaip penki šimtai pacientų.

Šiaurinėje miesto dalyje pirmojo pasaulinio karo audrose nesugriauti pastatai išdalinti miesto „biednuomenei“. Kalvarijoje vargšus glausdavo dvi prieglaudos. Vieną globojo miesto savivaldybė, kitą – parapija. Notaro Garmaus kontoroje ketvirtadieniais išmaldos laukdavo apie dvidešimt elgetų.  Tarpukariu šioje vietoje kūrėsi naujamiestis. Prie pat  naujojo miesto plento, sodyboje gyveno garsusis Kalvarijos knygnešys Juozas Kancleris.

Juozui Kancleriui, gyvajai draudžiamo lietuviško žodžio platinimo legendai spaudoje buvo skiriamas nemažas dėmesys. Sename 1936 m. laikraščio straipsnyje teigiama, kad „jau antri metai eina, kaip Kalvarijos gatvėse nebesimato pagyvenusio, kuklaus, greitučio, visuomet skubančio knygnešių karaliaus Juozo Kanclerio. Prieš keletą metų jis dar kaip žuvis nardydavo visoje Lietuvoje – Alytuje, Marijampolėje, Kybartuose, Kudirkos Naumiestyje, Kaune, Šiluvoje. Tos visos vietos iš jo senovės, dar prieškarinių laikų, visokiais reikalais buvo lankomos.

Tačiau jau pora savaičių J. Kanclerio niekas nemato. Knygų karalius baigia 7-tą dešimtį ir beveik visų apleistas po truputį apleidžia šį pasaulį. Liepos 11 d. 10 val. sėdu į autobusą ir nuvažiuoju į Kalvariją jo aplankyti. Įeinu į jo butą Dariaus ir Girėno gatvėje Nr. 1. Matau po vasarine patalyne užklotą senelį. Kalbėjo vos pašnibždomis. Į klausimus atsakydavo vos matomu galvos linktelėjimu. Žmogų dar pažinojo, tačiau pats viena koja jau buvo kitame pasaulyje. Iš lovos išlipti jau neįstengė.

Lietuva ir lietuviai deja jį užmiršo. Turi ligoninių, sanatorijų, klinikų ir visokių ligų specialistų. Bet visa tai ne tam, kuris visą savo amžių, visą savo sveikatą, visą turtą, visus lūkesčius sudėjo, viską paaukojo ir dirbo nieko nevaromas, nelaukdamas algos. Nes ne tas jam rūpėjo“, – liūdna gaida užbaigė straipsnį prieškario žurnalistas.

Į iškilmingas laidotuves knygnešio žmona sukvietė visus dar gyvus likusius vyro buvusius knygų gabenimo per sieną draugus. Karstas su palaikais tradiciškai buvo nuneštas į Kalvarijos bažnyčią. Šalia karsto spindėjo daugybė žvakių ir vainikų. Maždaug pusę bažnyčios užpildė atsisveikinti susirinkę žmonės. Mišias laikė trys kunigai ir skambėjo vargonai.

Kunigas Mykolas Krupavičius sakykloje skaitė pamokslą. „Dideliu žodžio meistru“ vadinto kunigo kalba buvo labai jautri ir „pilna žmogiško skausmo“. Mykolas Krupavičius velionį Juozą Kanclerį iškėlė pavyzdžiu ateities kartoms.

Po to iškilminga procesija lydėjo karstą į Kalvarijos kapines. Prie duobės jau laukė atvykęs iš Kauno „senas, baltais, kaip sniegas plaukais inžinierius Prapuolenis. Karių savanorių vardu tarė nuoširdų žodį p. Astras. Paminėjo čia pat laidotuvėse dalyvaujančius knygnešius: Luobikį, Ališauską, Petrą Lietuvninką. Laidotuves užbaigė liūdni „Angelas Dievo“ melodijos garsai ir duslūs ant karsto į duobę metamų žemių grumstai.“

Šventadieniais šeimos vaikščiodavo jaunais medeliais apsodintame miesto sode. Kalvarijos sodas buvo įsikūręs šiek tiek toliau užmiestyje. Tai buvo didelis privalumas, nes nuo vieškelių kylančios dulkės negrauždavo miestelėnams akių. Ramybės oazę iš abiejų pusių supo Šešupės vingiai. Viduryje sodo 1928 metais iškilo gražus nepriklausomybės paminklas. Šalia jo žaliavo 1924 metais pasodintas ąžuolas. Miesto sode buvo įkurta teniso aikštelė. Prižiūrėtuose takeliuose stovėjo suoliukai.

Kalvarijiečiai linksmindavosi naktiniuose klubuose. Pramogauti kviesdavo Šaulių sąjungos namai ir apylinkės ūkininkų mūrinukas. Miestiečiai nuolat skųsdavosi dėl toli nuo miesto buvusios geležinkelio stoties. O vasarą Šešupė tapdavo netinkama maudynėms, todėl atsigaivinti tekdavo kulniuoti kelis kilometrus į užmiestį. O pagrindinis plentas vedęs į lietuvių gyvenamus Suvalkus apaugo aukštomis žolėmis. Šis kelias prieš pirmą karą garantavo Kalvarijai apskrities miesto titulą.

 

Autorius Tomas Sušinskas

Jums gali patikti

Komentavimas negalimas