Važiuojant „Via Baltica“ greitkeliu, netoli nuo sankryžos Paikiškių kaime (apie 2 km į pietvakarius nuo jos) žvilgsnį patraukia mūsų kraštovaizdžiui nebūdingas plytų ir akmenų statinys, primenantis pilį. Nors pilies čia niekada nebuvo, tačiau gana romantiška ir paslaptinga vietovė sudomina ne vieną.
Jau 1744 m. Lankeliškių parapijos sąrašuose minimas Tabariškių dvaras, dabar esantis 8 kilometrai į pietvakarius nuo Marijampolės. 1764 m. Kauno pavieto kvartos mokesčių tarife vėl minimas Tabariškių dvaras (Dziežava Taboryszki), atiduotas iki gyvos galvos valdyti ponui Pilchovskiui (vardas nenurodytas). 1775 ir 1776 m. liustraciniuose dokumentuose taip pat savininku užrašomas Pilchovskis. Tuo metu tai nebuvo savarankiškas ūkinis vienetas – jis dar privalėjo mokėti ir mokesčius Vilkaviškio seniūnijos centrui – Vilkaviškio dvarui. 1784 m. dvarą, apribotą Balsės ir Paikio upelių, ir toliau valdė LDK didikas Pilchovskis (vardas nenurodomas). Atrodo, kad čia minimas vokiečių kilmės lenkų bajoras Janas Biberšteinas – Pilchovskis (g. 1720 m.). Šiame dokumente aprašomas ir malūnas, kurio girnas suko jaučiai …
Iš kai kurių duomenų galima manyti, kad Prūsmečiu, t.y. 1795 – 1807 m., į čia buvo atkraustyti vokiškai kalbantys kolonistai, kurie skaičiumi lenkė ir vietinius gyventojus. 1821 m. valdžia įtraukė jį į už skolas parduodamų dvarų sąrašus. Netrukus atsirado ir pirkėjas, todėl dvaro savininkas vokietis Karolis Gotfrydas Šiunvaldas (Karol Gotfryd Schoenwald), gyvenęs Rochlovo vietovėje, pradėjo pardavimo procedūrą. Tuo metu dvaro žemės rytuose siekė Šešupę, pietuose – Meškučių ir Skardupių kaimus, kitur su Liudvinavo ir Vilkaviškio keliais ir užėmė 200 Magdeburgo valakų. Ši valda kainavo 40 000 zlotų, bet pirkėjas dar turėjo sumokėti ir šio akto sudarymo procedūros išlaidas bei skolas valstybei. Procedūroje, kuri tęsėsi ir visus 1822 metus, dalyvavo ir Jokūbas Bartkus, dvarininko žentas, ketinęs įsigyti dvarą. Atrodo, kad šeiminis sandėris įvyko ne visai sklandžiai, nes netrukus atsirado ne vienas dvaro savininkas. 1826 m. dvaro dalį valdė našlė Joana Henrieta Friderika Goltz. Vadinasi, anksčiau dvaro bendrasavininkiu ar vienvaldžiu savininku buvo jos vyras. Deja, jau kitais metais mirė ir ji.
1827 m. stovėjo 5 namai ir gyveno 59 žmonės. Apie 1860 metus dvarą valdė iš prūsų kilęs Jonas Leopoldas Hasford (Jan Leopold Hasford), kuriam nuo 1835 metų priklausė dar ir Karalkrėslio dvaras.
1878 m. surašė 7 „kiemus” su 64 vyrais ir 56 moterimis. 1886 m. stovėjo 21 mūrinis ir 7 mediniai namai; užėmė 426 margus; iš jų 356 – dirbama žemė, 21 – pievos, 29 – miškas ir 20 nenaudingos žemės. 1888 m. gyventojų skaičius nepakito – 120 žmonių (visi lietuviai). 1890 m. dvare veikė vandens malūnas (tikriausiai tas pats, kuris minimas ir 1784 m. dokumente). Stovėjo net trys mūriniai ir nė vieno medinio namo.
Kitais duomenimis, 1891 m. dvarui priklausė 64 vyrai ir 65 moterys; stovėjo 5 mediniai ir 4 mūriniai namai. Žemių būta jau daugiau – 843 margai; apdirbdavo – 528. Dar kitur teigiama, kad dvare gyveno 144 žmonės. Reikia pažymėti, kad XIX a. pabaigoje (o gal ir šiek tiek anksčiau) jau neliko Tabariškių kaimo.
Tai buvo pačios derlingiausios žemės Marijampolės apylinkėse. Tuo metu miškas dar buvo nesubrendęs ir užėmė durpingą teritoriją. Dvarui priklausė ir Avikilių kaimas, kuriame gyveno 27 žmonės. Iš žemėlapio matyti, kad XIX a. pabaigoje į dvarą buvo patenkama keleliu nuo Marijampolės – Balsupių kelio.
1903 m. dvaro savininku nurodomas Artūras Mrongovijus, Antano sūnus. Žemės būta nedaug – 439 margai. Negalėjo pasigirti ir laikomais gyvuliais: 40 – arklių, 44 – stambūs gyvuliai ir 3 smulkūs gyvuliai. 1909 m. žemės padaugėjo iki 524 margų, kuriuose dirbo 20 samdomų darbininkų; laikė 34 arklius ir 17 stambių gyvulių. 1911 m. bažnytiniuose dokumentuose pasakyta, kad yra tik Tabariškių dvaras, bet aplink jį neegzistuoja tokio paties pavadinimo kaimas.
Pirmojo pasaulinio karo metais dvare gyveno tik vienas žmogus – kažkoks senas žydas, vieniems sakėsi esąs savininkas, kitiems – tik valdantis be šeimininko likusį turtą. Gyvulių nelaikė, o kukliai gyveno iš parduotų sodo vaisių. Nė vienas samdinys ten ilgiau kaip savaitės nedirbdavo, nes tariamas šeimininkas jiems nemokėjo pinigų.
Galbūt, apie šį žmogų, dirbusį daugiausia sodininku, netrukus ir buvo užrašytas toks padavimas: „Buvęs Tabariškių dvaro ponas Taraka po mirties vaidenasi. Vieną naktį iš kapų į dvarą parvažiavęs keturiais baltais žirgais, iškilminga karieta. Dvariškiai ir tarnai iš išgąsčio išlakstė, tik vienas sodininkas, pavarde Feiferis, užsislėpęs už kadagio krūmo stebėjo, ką nelaimingasis ponas darys. Labai piktas ir pasipūtęs ponas kelis sykius perėjęs sodo alėjomis, užlipęs ant piliakalnio, ant kurio labai mėgdavęs gyvas būdamas su svečiais puotauti, čia trylika kalbų piktai nusikeikęs, sėdęs į karietą ir vėl į kapus išvažiavęs. Ryto metą, visiems į dvarą susirinkus, sodininkas Feiferis papasakojo ką matęs ir pasiryžo nuvykti į kapus, atidaryti „sklepą”, kur buvo palaidotas pono Tarakos kūnas, ir įsitikinti, ar iš tikrųjų jų ponas iš mirusiųjų atsikėlęs. Išėjęs sodininkas kapų tyrinėti ir po šiai dienai negrįžtąs“.
Merdėjantis dvaras iki žemės reformos turėjo 314 ha. Išdalinus jo žemes buvo įkurtas Žydronių kaimas. Tarpukariu dvarą valdė Motuzai. Viena iš Motuzaičių (ar labai panaši kitokia pavardė) dukterų ištekėjo už Bungardos, kuris realiai perėmė ūkio tvarkymą. Dabar netoli stovėjusių rūmų yra apleistas parkas su tvenkiniais; jo pietinėje pusėje, piktžolių džiunglėse, galima apčiuopti pagrindinių rūmų pamatinius akmenis. Šis dviaukštis mūrinis pastatas dėl avarinės būklės buvo nugriautas XX a. 6 dešimtmetyje.
Pokariu veikė Raudonosios armijos kariškių ligoninė – operacinė. Vėliau parke vykdavo gegužinės, o svirne – šokiai. Apie 1990 m. statinį administravo elektros tinklų įstaiga. Išlikęs tik svirno pastatas, kurį per pastaruosius kelerius metus baigia „nurengti“ negeri žmonės. Iš šiaurės pusės, netoli nuo dvaro parko, auga vadinamoji Penčylos giraitė, pavadinimą gavusi nuo šios teritorijos savininko, auksinių rankų altorių meistro, Vinco Penčylos (1855 – 1930) pavardės.
Žydronių kaimo evangelikų liuteronų kapinaitėse buvo palaidoti kai kurie vokiečių tautybės dvaro savininkai ir ūkvedžiai. Vidgirių gyvenvietėje yra Tabariškių gatvė, vedanti į dvarvietę, užimančią 5,5 ha. Tai ir viskas, kas liko iš dvarvietės, kurioje, 1990 m. atkuriant Lietuvos valstybę, dar stovėjo puikios būklės svirnas. O turistams patariama šio dvaro pavadinimo ir istorijos nepainioti su kitomis gyvenvietėmis, turinčiomis Tabariškių vardą.
Benjaminas Mašalaitis
