Tarpukario publikacijos antraštė skelbia: „Šakių apskrities įžymieji“. Ištisas puslapis skirtas zanavykų kraštui nusipelniusiems asmenims. Visi išskirtinai vyrai ir viena moteris: kunigas, ūkininkas, valdininkas, rašytojas, knygnešys ir knygrišys, mokytoja ir knygų redaktorius. Paliesime mažiaus plunksnos dėmesio šiandien sulaukiančias asmenybes.
Anot „Lietuvos Aidas“ dienraščio „1892 metais Sintautų miestelyje gimė Edmundas Steponaitis. Dėl tėvų neturto jis tebuvo baigęs Šakių dviejų klasių mokyklą. Kelis mėnesius tarnavo pas Šakių miesto antstolį. Vėliau Saliamonas Banaitis jį pakvietė į Kauną mokytos raidžių rinkėjo amato. Banaičio spaustuvėje Edmundas beveik visą savo neilgą amžių ir pradirbo.
Laisvu nuo darbo laiku daug skaitė. Be galo mėgo astronomiją ir muziką. Pradėjo rašyti turėdamas vos 14 metų. Tumo-Vaižganto paskatintas pradėjo rašyti ne tik eiles, bet ir prozą. Edmundas Steponaitis rašė tik du metus. Ir tai, ką jis per tą trumpą laiką parašė suteikia jam tinkamą vietą mūsų literatūroje.
Beviešėdamas namuose apsirgo liga ir pasirgęs vos tris dienas mirė eidamas 17 metus amžiaus. Palaidotas Šakių kapuose. Ant rašytojo kapo dabar (1934 m.) jo brolio pulkininko Vytauto ir sesers rūpesčiu pastatytas gražus paminklas.
Edmundo Steponaičio raštai dar prieš (pirmąjį pasaulinį) karą išleisti atskira knyga.
Pranas Kriaučiūnas. Per choleros kursus susipažino su dr. V. Kudirka. Uolus knygnešys. Gimė 1866 m. Žardviečio kaime, Lukšių valsčiuje. Pramokęs Sintautuose pas Tomą Žickų šiek tiek skaityti ir rašyti nuvyko į Kauną. Ten išmoko knygrišystės amato. Tuo amatu besiversdamas gyveno Lukšiuose, Rūdoje, Šakiuose.
Iš knygnešio Antanavičiaus gavo perskaityti keletą „Aušra“ ir „Varpas“ numerių. Pasidarė karštas tėvynės mylėtojas, drąsus lietuviškos spaudos platintojas. Pirmą kartą pagautas gavo tris mėnesius kalėjimo Kalvarijoje.
1892 m. Šakiuose plėtėsi didelė choleros epidemija. Tam užkirsti kelią buvo suruošti kursai. Į Šakius iš visų valsčių turėjo atvykti po šešis vyrus. Kursų lektoriumi buvo V. Kudirka. Tai sužinojęs Pranas Kriaučiūnas užsirašo ir atvyksta į Šakius. Kaip susipratęs lietuvis Kudirkai Pranas labai patiko. Po to Kriaučiūnas persikėlė gyventi į Šakius. Pakliuvo dar tris kartus į kalėjimą. Iki pat pirmojo karo jis buvo po rusų valdžios priežiūra.
Dabar (1934 m.) Pranas Kriaučiūnas Šakiuose turi knygyną. Nežiūrint, kad jau eina 69 metus, bet dar gana judrus ir daug skaito.
Kunigas Juozas Vyšniauskas XX šimtmečio pradžioje sėkmingai dirbo lietuvybės darbą Simno, Punsko ir Liubavo miesteliuose. Čia organizavo lietuvių švietimo ir ekonomikos draugijas, kooperatyvus.
1912 metais persikėlė į Kanadą. Ten organizavo lietuvių tautines draugijas. Monrealio aristokratų rajone perka lietuviams žemę. Stato pirmą ir vienintelę lietuvių Kanadoje bažnyčią. Įsteigia knygyną ir lietuvių vaikams mokyklą. Vertė į anglų ir prancūzų kalbas Lietuvos nepriklausomybės vadų atsišaukimus.
1919 m. vargais negalais grįžta Lietuvon. Būdamas netoli 40 metų amžiaus stoja savanoriu į besikuriančią Lietuvos kariuomenę. Tarnauja Kauno batalione. 1920 m. lietuviams įžengus į Vilnių, Vyšniauskas paskirtas įgulos kapelionu. Vėliau skiriamas Aleksoto klebonu. Čia suorganizuoja parapiją ir pastato bažnytėlę. Dabar (1934 m.) kunigas klebonauja Ilguvoje.
Simanas Grikietis – populiarus ir visų gerbiamas naumiestietis gimė 1868 m. Naumiestyje. Buvo įvairių laipsnių valdininkas apskrities valdyboje. Nuo 1906 m. iki 1918 m. – Vilkaviškio apskrities viršininko padėjėjas. 1923-1931 m. Nuamiesčio nuovados taikos teisėjas. 1931 m. gavo pensiją. Tai pačias metais išrinktas burmistro padėjėju. Visi naumiestiečiai Grikietį gerbia, kaip labai sąžiningą žmogų.
Lukšietis Juozas Adomas Šernas 1859 m. gimė Šmuiliškės kaime. Baigęs 6 klases ir tėvui mirus kurį laiką ūkininkauja. Vėliau išvyksta į Varšuvą valdininkauti. Čia susipažįsta su V. Kudirka. Pradeda rašyti į „Aušra“ ir „Varpas“.
Pradėjus 1890 m. Varpą leisti prūsų Lietuvoje, J. Adomaitis apsigyvena Ragainėje ir jį redaguoja. Kilus pavojui, kad jį vokiečiai gali išduoti rusų žandarams, padirbtais dokumentais parvyksta į Šakius. Vėliau išvyko į Vokietiją, po to 1895 m. į Ameriką. Ilgą laiką redagavo Čikagos lietuvių laikraštį „Lietuva“. Parašė daug moksliškų knygų, kurios savo populiarumu ilgą laiką buvo plačiai skaitomos ne tik Amerikoje, bet ir Lietuvoje.
Iš didesnių Juozo Adomavičiaus veikalų pažymėtini: „Gamtos pajėgos ir kaip iš jų naudotis“, „Žvėrys ir žmogus“, „Etnologija“, „Rašto istorija“, „Biologija“ ir kiti. Mirė 1922 metais Čikagoje. Ant jo kapo draugų rūpesčiu pastatytas kuklus paminklas.
Antanas Baltrušaitis yra žymiausias Naumiesčio apylinkėje knygnešys. Pats per sieną nei vieno laikraščio nėra pernešęs. Visas jo darbas buvo čia platinti, viską užpirkti ir prirengti ekspedicijai. Dažnai buvo žandarų kratomas, areštuotas ir kalėjiman įdėtas. 1930 Vytauto Didžiojo metais apdovanotas Gedimino medaliu.“
Ši publikacija yra perleista pakartotinai. Originali publikacijos data – 2021 m. spalio 7 d.
