Tūkstančio Vilkaviškio karių istorija (antra dalis)

Kiti mūšiuose dalyvavę vilkaviškiečiai tvirtino, kaip kasdien susiduriant su priešu tramdė mirties baimę. Širdyje virdavo pyktis ir kunkuliuodavo noras veržtis į kovą. Padėdavo ir vietiniai gyventojai: “Pamatėm keliuku einančią merginą. Užkalbinu. Klausinėju apie bolševikus. O ji sako: – unt už malūno, – ranka parodė į vėjinį malūną, – bolševikai. O malūnininko namuose miega jų kareiviai. Atsisveikinusi nuėjo savo keliais. Prišliaužiame prie malūnininko sodybos. Perlipu tvorą. Pasiklausau. Kieme tylu. Nematyt nė gyvos dvasios. Eilinis gusaras atsargiai praveria namo duris ir smunka prieangin. Mes nekantriai laukiame. Šūvis. Bolševikų sargybinis dar nespėjęs nusikratyt saldžų sapnų krinta ant grindų ir apsipila kraujais.

Šūvio garsas ir mirštančio draugo aimanos pažadino giliai įmigusius rusus. Vienmarškiniai jie veržėsi iš trobos, šūkavo, barškino šautuvais, rengė kulkosvaidį. Deja, nespėjo jų kulkosvaidis mus apipilti kulkomis: prieangyje sprogo mūsiškių mesta granata. Paskui antra, trečia. Per langus trobon krito granatos ir sprogdamos išnaikino viską.”

1919-1920 Vilkaviškyje įsikūrė “moterų ratelis kareiviams šelpti.” Merginos rinko aukas mieste ir rajone, steigė maitinimo punktus, siuvo ir mezgė drabužius. Viską siuntė į frontą tolimesnėse Lietuvos vietose. Ruošė maistą ir lydėjo savanorius į karą. Raitos jodinėjo po kaimus, organizavo rinkliavas kariuomenei.

Vakarais Vilkaviškio savivaldybėje kedendavo vilnas, taisydavo baltinius, megzdavo pirštines. Buvo važiuojama reikalingų prekių pirkti į Vokietiją. Prieš Kalėdas į frontą išsiųsdavo papirosus, popierių laiškams, nosinaites, užrašų knygeles. Norėdamos pakelti kareiviams nuotaiką užrašų knygutėse įrašydavo savo vardus, adresus, eilėraščių posmus. Džiaugdavosi kiekvienu laišku iš mūšio vietos.

Tęsiantis karui, Vilkaviškio savivaldybėje rengdavo viešus vaidinimus ir vakarones. Vilkaviškiečiai ateidavo neraginti, ir gausiai aukodavo. Surinktas aukas vežimais veždavo į Marijampolės kareivynes. O iš ten viską siųsdavo į “pietinį” frontą prie Seinų ir Suvalkų. Vilkaviškio mieste buvusiems kareiviams organizuodavo “pasilinksminimo vakarėlius su šokiais ir nemokamu bufetu.”

Išlikęs laiškas, kuriame pirmasis pėstininkų pulkas “Taria Ačiū Vilkaviškio moterims.” Laiške nurodoma, kad gavo keturiasdešimt porų pirštinių, 45 marškinius, 46 rankšluosčius, 47 popieriaus lapus, 63 dėžutes degtukų, devynis svarus muilo, sviesto, mėsos.

Elena Stankevičaitė savo prisiminimuose rašė: “Kai aš prisimenu tąjį laiką, tai ir dabar, rodos, matyte matau, su kokiu pasišventimu ir energija tada mes dirbome. Į tą darbą kiekviena visą savo sielą buvo įdėjusi. O kokia vienybė ir santaika tarp mūsų viešpatavo.” Po karo 1923 vasario 16 d., Vilkaviškio kino salėje “Palas” buvo įteikti Nepriklausomybės medaliai. Miesto karo komendantas apdovanojo dvidešimt šešias vilkaviškietes.

Prabėgus ketveriems metams nuo nepriklausomybės kovų vilkaviškiečiai susibūrė į “veteranų” draugiją. 1926 metais įsteigtas Vytauto Didžiojo Vilkaviškio skyrius. Buvę kovotojai dalyvavo visuomeniniame miesto gyvenime: rengė spektaklius, žygiavo tautos šventėse, turėjo savo vėliavą. Buvo organizuojamos rinkliavos skurstantiems savanoriams. Metiniuose suvažiavimuose dalyvaudavo beveik penki šimtai vyrų. Ilgamečiu pirmininku buvo dviejų Vyčio kryžių kavalierius, atsargos leitenantas Petras Lukoševičius.

1927 metais Vilkaviškyje lankėsi prezidentas A. Smetona. Buvę mūšio draugai prie mažosios bažnyčios pastatė aukštus, iškilimingus vartus. Vytauto gatvėje išsirikiavo keli šimtai vyrų. Raitųjų būrys tautos vadą pasitiko keletą kilometrų už miesto ir jodami lydėjo į Vilkaviškį. Mieste šauliai kartu su savanoriais išsirikiavo ilga gyvasiene, viduryje palikdami atvirą koridorių delegacijai.

Karui pasibaigus Vyčio kryžiaus kavalieriams buvo suteikiamos įvairios nuolaidos. Jų vaikai turėjo teisę nemokamai mokytis. Buvo atleidžiami nuo įvairių mokesčių. Dažnas pasinaudodavo galimybe keliauti geležinkeliu su 80 procentų nuolaida. Kelionė garlaiviais suteikdavo 50 procentų nuolaidą. Kaune savanorių suvažiavimuose kelioms dienoms buvo suteikiama nakvynė, maistas.

Tačiau dažnai net ir gavę žemės iš valstybės buvę kariai sunkiai sudurdavo galą su galu: “Pirmas nuosavas įsigytas padargas buvo kalvio pagamintos akėčios. Brolis dovanojo arklį, kaimynas žagrę, už kurią atsilyginau ganykla. Iš valstybės gavau 40 kubinių metrų miško – užsisakiau kluoną. Tvartą ir trobą pastatė molinį ir taip pradėjom gyventi jau savo namuose.” Pasibaigus apdovanojimams, nurimus kovoms, kiekvienas turėjo grįžti į savo gyvenimus. Vilkaviškio krašte buvo „parceliuojamos“ Vaišvilų, Podvarko, Stolaukėlio dvarų žemės ir dalinamos kareiviams. Valstybė Vilkaviškio rajone padovanojo beveik du tūkstančius hektarų žemės.

Kiekvienam perkopusiam 50 metų, buvo pradedama mokėti metinė pensija. Kavalieriams buvo prieinamas nemokamas gydymas. Vyrai gavę šį apdovanojimą turėjo išskirtinių galimybių. Kiekvienas gaudavo ne tik žemės bet ir miško dalį.  Po karo grįžo į savo gimtuosius kaimus, statėsi naujas trobas, kūrė šeimas.

 

Autorius Tomas Sušinskas

Jums gali patikti

Komentavimas negalimas