Prieš 80 metų, 1941 m. „juodąjį birželį“, prasidėjo pirmoji masinė Lietuvos gyventojų tremtis į Sibirą. Tarp ištremtųjų buvo ir apie 3000 Lietuvos žydų – mokytojų, gydytojų, verslininkų ir paprastų darbininkų, kurie kartu su kaimynais lietuviais atsidūrė Sibiro platybėse. Jų istorijos – dar vienas žiaurių sovietinių represijų prieš taikius gyventojus liudijimas.
„Pamirštama, kad tarp pirmųjų tremtinių buvo ir šimtai žydų iš visos Lietuvos – tą lemtingą birželį jie sudarė apie 9 proc. visų ištremtųjų. Jie, kaip ir lietuviai, perėjo per visus tremties vargus ir sunkumus – dalis jų taip ir liko palaidoti tremties vietose ir lageriuose. Tie, kuriems pavyko išgyventi ir grįžti į Lietuvą, neberado savo artimųjų ir draugų, nes per Holokaustą beveik visa Lietuvos žydų bendruomenė buvo sunaikinta“, – sako Faina Kukliansky, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė.
Išgyvenę tremtį ir į Lietuvą sugrįžę žydai bandė atkurti bendruomenę, tačiau apie tremties patirtis daugelis vengė kalbėti. Praėjus nemažai metų po tremties, Naujojoje Vilnioje mokytoja dirbusi Olga nustebimo bendradarbius papasakodama apie savo kaip tremtinės patirtį Trofimovske, kur buvo ištremta ir Dalia Grinkevičiūtė. „Lietuviams buvo sunku suvokti, kad rusakalbė žydė Olga yra tremtinė iš Lietuvos. Bet rusų kalbą ji išmoko tik tremtyje. Ten ji atsidūrė tiesiai iš Anykščių, kur gyveno kelios jos šeimos kartos, mokėdama tik jidiš kalbą ir turėdama gražų žydišką vardą Golda. Dar viena pamiršta istorija – žydaitės Liubos Segal likimas. Tremtyje ji susipažino su Dalia Grinkevičiūte ir paauglės tapo draugėmis, tačiau apie L. Segal patirtis visuomenė nežino nieko“, – pasakoja F. Kukliansky.
Dalis tremtinių žydų vėliau sėkmingai įsiliejo į visuomeninį gyvenimą. Pavyzdžiui, Haroldas Perelšteinas tapo vienu iš berniukų choro „Ąžuoliukas“ kūrėjų, o žymiausias tarpukario Kauno moterų daktaras Icchokas Levitanas grįžęs atnaujino gydytojo praktiką. Tiesa, jis net du kartus tapo tremtiniu: pirmą kartą kalintas SSRS Šiaurėje 1941 m. ir grįžęs į Lietuvą po karo, I. Levitanas 1952 m. buvo antrą kartą ištremtas į Sibirą, kur mirė. Į tremtį jį savanoriškai išlydėjo žmona Jeta.
Dailininkas iš Suvalkijos
Gimęs 1932 m. Vilkaviškyje, vaistininko šeimoje, žinomas dailininkas Aharonas Aprilis dar vaikas būdamas ištremtas į Altajaus kraštą, vėliau – už poliarinio rato, prie Jan upės.
A. Aprilis vaikystę praleido Šiaudiniškių dvare, kur jo motina dvaro rūsiuose gamino ypatingo skonio sūrius, o tėvas valdė dvaro ūkį. Po 1940 m. sovietų įvykdytos dvarų nacionalizacijos šeima persikėlė į Virbalį, kur A. Aprilio tėvas dirbo vaistininku. 1941 m. birželį visa šeima pateko į tremiamųjų sąrašus ir buvo išvežti iš Lietuvos.
Tremtyje Aharonas baigė vidurinę mokyklą, o 1960 m. – Surikovo dailės institutą. Talentingas kūrėjas greitai tapo vienu žinomiausių 7-o dešimtmečio dailininkų, tačiau į Lietuvą jis nebegrįžo. 1972 m. Aharonas Aprilis išvyko į Izraelį, vėliau dirbo Paryžiuje. A. Aprilis buvo išrinktas Jeruzalės dailininkų ir skulptorių asociacijos pirmininku.
Danijos pilietės iš Kybartų istorija
Kybartuose gyveno kelios Rachlinų kartos – šeima nuo seno vertėsi arklių prekyba: iš Lietuvos ir Rusijos į Daniją šios šalies žemės ūkiui eksportavo nedidelius arkliukus. Kybartuose gyvenęs Izraelis buvo jau trečios kartos atstovas, besiverčiantis arklių prekyba, o Rachelė užaugo Kopenhagoje, kur ir sutiko savo vyrą Izraelį Rachliną, arklių pardavėją iš Lietuvos. Pora persikėlė į Kybartus, kur gimė pirmasis jų sūnus Šneuras ir dukra Garieta.
1941 m. birželį Rechlinai buvo ištremti į Sibirą, Tiksi gyvenvietę prie Laptevų jūros, kur gyveno 16 metų. Tremtyje gimė sūnus Samuelis. Prasidėjus ,,atšilimo“ laikotarpiui, Rachlinų šeimai pavyko išvykti į Daniją, nes Rachelė, ištekėjusi už kybartiečio Izraelio, buvo šios šalies pilietė. Moteris parašė laišką Danijos ambasadai, prašydama padėti jos šeimai, o į užsienį žinutę perduoti padėjo pristatyti geri žmonės. Apie gyvenimą Kybartuose, tremtį ir ilgą kelią atgal į civilizuotą Europą Rachelė ir Izraelis Rachlinai parašė knygą ,,Šešiolika grįžimo metų“.
Tauragės Ambramovičių likimas
Tarp 1941 m. birželio tremtinių buvo žydų Abramovičių šeima iš Tauragės miestelio, žinomo kaip Taurogi štetlas. Kartu su Natanu ir Taubė-Lėja Abramavičiais ištremti ir trys jų sūnus: vyriausias Leibas – 12 metų, vidurinis- Abramas – 8 metų, ir jauniausias Aronas – tik penkerių metų.
Nachmanas Abramovičius gimė 1887 metais m. Eržvilke, 25 km. nuo Tauragės. 1925 m. Nachmanas Abramovičius Tauragėje susituokė su Taubė Berkover, gimusia 1900 m. Jurbarke. Mergautinė Taubės pavardė Berkover jidiš kalba reiškia laivo savininką, nes prieš karą 80 proc. laivų Jurbarke priklausė žydams. Berkoverų šeima turėjo laivą, vertėsi prekių ir žmonių transportavimu Nemunu į Klaipėda ir atgal į Kauną. Dar prieš vestuvės N.Abramovičius nupirko sodybą su dideliu mediniu namu ir 26 h. žemės Užakmenių kaime, o mūriniame pastate Tauragėje jie įrengė viešbutį ir restoraną.
Tremties metu Nachmanas nuo pat pradžių buvo atskirtas nuo šeimos, todėl važiavo kitame vagone, skirtame tik areštuotiems vyrams. Pakeliui vagonas buvo atkabintas ir Abramavičiai amžiams išsiskyrė. Nachmanas Abramovičius pateko į 7-tą Nižniaja Pojma lagerį, kur mirė 1941-1942 metų žiemą, sulaukės 54 metų, nuo bado, šalčio ir ligų. Liudytojai sakė, kad N. Abramovičius visada tikėjo, jog sugrįš į Lietuvą, gimtuosius Eržvilką ir Tauragę.
Pirmuosius mėnesius tremtyje, Syktyvkaro mieste, Taubė-Lėja su vaikais gyveno labai vargingai, gelbėjo tik slapčia į tremtį paimti auksiniai papuošalai, kuriuos jie iškeisdavo į maistą: duoną, bulvės ir miltus. Vėliau padėjo išradingumas ir Taubės-Lėjos gebėjimas siūti. Sužinojusi, kad viena tremtinių iš Lietuvos šeimų pardavinėjo geros būklės siuvimo mašiną „Singer“, ji iškeitė mašiną į auksinę apyrankę, kurią keturiasdešimtmečio proga gavo dovanų iš Nachmano. Taubė-Lėja pradėjo siūti apatinį trikotažą – tarp jos klienčių buvo teatrų aktorės, partijos darbuotojos ir miesto valdininkų žmonos., kurios padėjo jai įsidarbinti kavinėje-valgykloje.
Dienos metu Taubė-Lėja dirbo valgykloje-kavinėje, o vakarais ir savaitgaliais siūdavo – taip ji galėjo išmaitinti tris augančius sūnus. Leibas ir Abramas Abramovičiai gana anksti parodė ryškų talentą verslui, baigė technikumus ir institutus Rusijoje, o pagrindinė jaunėlio Arono aistra buvo muzika. Tremtyje jis pradėjo lankyti muzikos mokyklą, studijavo vokalą, ypač gerai atliko operos arijas, romansus, grojo gitara ir smuiku.
Taubė ne kartą rašė laiškus Lietuvos sovietinėms ir partinėms institucijoms, prašydama leidimo grįžti į Lietuvą ir specialiosios gyvenvietės išregistravimo, tačiau gaudavo tą patį atsakymą: Nachmanas Abramovičius buvo kapitalistas, išnaudotojas ir žemės savininkas – sovietų valdžios priešas ir Taubei negalima grįžti į Lietuvą, todėl su vaikais ji liko Rusijoje. Jauniausias sūnus Aronas Abramovičiaus buvo milijonieriaus Romano Abramovičiaus tėvas – sakoma, kad R. Abramovičius domėjimąsi jachtomis paveldėjo iš senelės Taubės – Lėjos Berkover.
