Vaiko teisių apsaugos specialistai ir dieną, ir naktį, savaitgaliais ar šventinėmis dienomis kaip ir anksčiau reaguoja į visus policijos pranešimus dėl fizinio smurto prieš vaiką, seksualinio smurto, vaiko nepriežiūros ar kai nei vienas iš tėvų arba vienintelis turimas iš tėvų negali užtikrinti vaikui saugumo.
Pastarasis mėnuo parodė, kad dar ne visos šeimos susitelkė į šiuo metu svarbiausią užduotį – saviizoliaciją. Kaip ir įprastai, kyla buitiniai konfliktai, smurtas šeimoje, skyrium gyvenančių tėvų nesutarimas, su kuo turi gyventi vaikas.
Su Vilniaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus budėtojais kalbamės apie tai, ar skiriasi iškvietimų pobūdis iki karantino ir dabar.
Jūs pas vaikus skubate savaitgaliais, švenčių dienomis ar nakties metu, kai sulaukiate policijos skambučių. Nuo karantimo pradžios praėjo mėnuo. Dabar jūsų telefonas skamba dažniau ar rečiau?
Skambučių skaičius nepakito, tačiau, laikantis karantino nurodymų, iš kurių svaribiausias – kuo mažiau kontaktuoti tiesiogiai – pirmiausia įvertiname, ar tikrai yra grėsmė vaiko gyvybei, sveikatai. Pirmiausia iš policijos budėtojo surenkame kuo išsamesnius duomenis apie situaciją, kurioje yra vaikas. Jeigu paaiškėja, kad yra asmenų, kurie laikinai gali pasirūpinti vaikais saugioje aplinkoje, – mes nevažiuojame. Tačiau dažniausiai, kaip ir iki karantino, policijos budėtojas kviečia mus tada, kai iš tiesų vaikui ar net keletui vaikų išties reikalinga vaiko teisių specialistų pagalba. Nuvykstame, ieškome artimų giminaičių, pas kuriuos laikinai apgyvendiname vaikus.
Suprantama, kad ir anksčiau vykdami į šeimą dažniausiai nežinodavote, ko ten tikėtis, ką rasite. Su kokiomis mintimis važiuojate dabar?
Nežinome ir dabar, ko tikėtis, tačiau prisidėjo dar psichologinė įtampa dėl rizikos užsikrėsti. Esame aprūpinti apsaugos priemonėmis, tačiau vis tiek išlieka baimė, nes nėra aišku, su kokiais žmonėmis teks susitikti ir bendrauti.
Ar pastarąjį mėnesį pasikeitė iškvietimų pobūdis? Dėl kokių vaiko teisių pažeidimų dažniausiai vykstate į šeimas?
Iškvietimų pobūdis nepakito. Kaip ir iki karantino, taip ir dabar dažniausiai sulaukiame pranešimų dėl smurto ar vaikų nepriežiūros. Kaip ir anksčiau, didžiausia dalis pranešimų dėl neblaivių įstatyminių atstovų, kurie negali pasirūpinti savo vaikais. Padažnėjo smurto artimoje aplinkoje atvejų, kas, mūsų manymu, yra susiję su karantinu: žmonės priversti ilgą laiką būti namuose, atsiranda nesutarimų tarp šeimos narių, tada kenčia vaikai.
Ar tiesa, kad užsidarius darželiams, mokykloms, labiausiai nukenčia vaikai, kurie negauna šilto nemokamo maisto? Tenka matyti tokių vaikų?
Dažniausiai vykstame į tokias šeimas, kur, kalbant su vaikais, paaiškėja, jog vaikų mityba yra skurdi, nereguliari. Kartais net sunku suvokti, kaip apskritai vaikai tokiomis sąlygomis išgyvena, auga. Užsidarius mokykloms ir darželiams tikrai kai kurie vaikai nukenčia, nes bent ugdymo įstaigoje galėjo gauti visavertį maitinimą.
Yra pasitaikę atvejų, kai vaikai džiaugiasi mus matydami, noriai lipa į automobilį ir važiuoja į globos namus, nes galbūt jau yra ten buvę ir žino, kad turės šiltą lovą, švarius rūbus ir skanaus maisto.
Kaip į jūsų atvykimą reaguoja žmonės, tėvai, į kurių namus atvykstate?
Kaip jau minėjau, dažniausiai tenka vykti į šeimas, kur neblaivūs tėvai nesirūpina savo vaikais. Tad reagavimų būna įvairių. Tačiau dar neteko susidurti su žmonėmis, kurie dėl karantino neįsileistų į namus ar atsisakytų bendradarbiauti. Dalis situacijų yra vertinama nuotoliniu būdu, t. y. telefonu. Į iškvietimus vykstame kartu su policijos pareigūnais.
O kaip – vaikai? Kokios vaikų emocijos karantino metu? Ar jos kitokios nei normaliomis sąlygomis?
Situacijos būna įtemptos visada, vaikų emocijos skirtingos. Tačiau kol kas nepastebėjome, kad būtent dėl karantino vaikai jaučia didesnę įtampą. Daugiau būna įtampos dėl konkretaus įvykio, jo aplinkybių ir neaiškumo, kas vyks toliau. Kai vaikų tėvai neblaivūs, kai smurtauja, neprižiūri jų – suprantama, kad vaikai dėl to labai jaudinasi. Tad vienas iš pagrindinių mūsų tikslų – pasikalbėti su vaikais.
Kaip bebūtų, vaikams mama yra pats svarbiausias žmogus gyvenime. Būna atvejų, kai paaugliai jau viską puikiai supranta ir gali įvardinti, jog mama eilinį kartą suklydo ir jiems vėl teks važiuoti į globos namus. Bet, kalbant apie karantino laikotarpį, vaikų reagavimas į mus ir į susiklosčiusią situaciją nepakito, nes, deja, artimų žmonių smurtas sukelia kur kas daugiau neigiamų emocijų, negu karantinas.
Kokia pastaruoju metu įvykusi situacija ar kelios jų jums įsiminė labiausiai?
Įsimintiniausia viena paskutinių situacijų, kai teko pasirūpinti išprievartautų nepilnamečių mergaičių sveikata bei saugumu. Nekalbant apie viso įvykio žiaurumą, kilo klausimas, kodėl karantino metu mergaitės nebuvo namuose ir, svarbiausia, kodėl nei vienos iš jų įstatyminiai atstovai nesidomėjo, kur yra jų vaikai, bei nesikreipė į policiją dėl nepilnamečių dingimo. Pastebime, kad vaiko teisių pažeidimai daromi, kaip ir anksčiau, o pažeidėjai nesilaiko karantino taisyklių.
Karantino pradžioje gavome pranešimą apie vienus paliktus vaikus viename Vilniaus apskrities kaime. Jie buvo užrakinti namuose. Vakare šeimos giminaitė pranešė policijai, kad vaikų tėvų nėra namuose visą dieną. Nuvykę į įvykio vietą policijos pareigūnai atidarė namo duris, – namuose buvo 8 ir 1,5 metukų vaikai kartu su neįgalia, nevaikštančia močiute. Paklausus, kur yra tėvai, vyresnis berniukas atsakė, jog mama išėjo ryte ir jis nežino, kur ji. Baisiausia, jog namas yra kūrenamas krosnimi, kuri neatrodė tvarkinga. Vėliau paaiškėjo, kad vaikų motina neblaivi, linksminasi pas draugus, o tuo tarpu vaikai palikti nesaugioje aplinkoje, vieni, be maisto. Paklausus, ar ką nors šiandien valgė, berniukas atsakė, jog paruošė mažajam broliukui ir senelei užpilamų greito paruošimo makaronų. Deja, dėl tokių neatsakingų tėvų įvyksta nelaimės. Džiaugiamės, kad atsirado kaimynai, kurie sutiko laikinai priglausti vaikus savo namuose ir tąkart nelaimės buvo išvengta.
Dirbame šį darbą jau beveik dvejus metus, tačiau iki šiol šokiruoja suaugusių žmonių atsakomybės už savo vaikus nebuvimas. Įsimintini atvejai yra visi. Beveik po kiekvieno įvykio lieka neigiamos emocijos.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos informacija
