Vilniuje, Menininkų kalnelyje, rugsėjo 19 d. laidojama Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino paminklo sostinės Katedros aikštėje statytoja, meno muziejų Marijampolėje, Anykščiuose ir Plungėje donatorė, monografijų apie išeivijos meno palikimą ir jo kūrėjus autorė, meno mecenatė, kultūrininkė Beatričė Kleizaitė – Vasaris.
Su šviesaus atminimo kultūrininke Beatriče Kleizaite – Vasaris rugsėjo 19 d., antradienį, atsisveikinama:
- 11 val. Gedulingos Šv. Mišios už Velionę Vilniaus Dievo gailestingumo šventovėje (Dominikonų g. 12);
- Atsisveikinimas su Velione sostinės Olandų laidojimo namuose, 1 salėje (Olandų g. 22) 12.30 – 15.30
- Palaikai išnešami 15.30 val. ir laidojami Antakalnyje, Menininkų kalnelyje (Karių kapų g. 11).
Šviesaus atminimo Beatričė Kleizaitė – Vasaris yra viena iš nedaugelio išeivijos kultūros asmenybių, iš karto dar atgimimo metais grįžusių į Lietuvą ir visas jėgas atidavusių jos kultūriniam atgijimui, meno puoselėjimui. Teigdama, jog žmogus turi pareigą savo tautai atiduoti jėgas ir kūrybines galias, Beatričė Kleizaitė – Vasaris, vos tik grįžusi iš JAV į Lietuvą, ėmėsi iniciatyvos pirmaisiais atsikūrusios Nepriklausomybės metais Vilniuje pastatyti Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino paminklą. Kaip skulptoriaus Vytauto Kašubos įgaliotinė Lietuvoje ir aktyvi visuomenininkė ji įkūrė „Gedimino „Kunigaikščio Gedimino Paminklo šalpos Fondą“, kuriame buvo išrinkta pirmininke. Lygiai po trijų metų, kaip ir planuota, Katedros aikštėje paminklas buvo pastatytas. Ir šiandien, minint pirmojo Vilniaus paminėjimo 700 metų jubiliejų, Didysis Kunigaikštis Gediminas žvelgia į savo įkurtą Lietuvos sostinę Vilnių.
Baigusi paminklo Vilniaus įkūrėjui sukūrimą, Beatričė Kleizaitė – Vasaris ėmė darbuotis prie didžiulio projekto – tyrimų ir leidybos ciklo, pradėdama nuo išeivijoje esančio nekilnojamojo lietuvių sukurto meno: taip gimė „Lietuvių dailininkų darbai Amerikos šventovėse“, kai ji pati aplankė ir išfotografavo meno kūrinius 93 šventovėse, kuriose yra dailininkų Albino Elskaus, Vytauto K. Jonyno, Vytauto Kašubos bei kitų lietuvių menininkų profesionalūs darbai. Šis tyrimas jai leido rašyti ir išleisti monografinių studijų – albumų ciklą apie garsiuosius išeivijos menininkus: „Lietuvių dailininkų darbai Šiaurės Amerikos šventovėse“ (2003); Albinas Elskus: „Grožio ir vizijos dailininkai (2009). Knygų ciklą pratęsė angelogijos studija „Angelai“ (2000 ir 2011).
Iš Beatričės Kleizaitės – Vasaris sukauptų išeivijos dailės kolekcijų buvo sukurti net du ryškūs muziejai – padovanojusi Anykščiams savo sukauptą per 120 angelų kolekciją (tapybos, grafikos, skulptūros, tautodailės kūriniai), davė pradžią Angelų muziejui (2010), o tėvų gimtinei Marijampolei padovanojo virš 400 dailės kūrinių kolekciją, kurios pagrindu 2014 m. įkurta Beatričės Kleizaitės Vasaris menų galerija.
Už nuopelnus Lietuvai apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu, už nuopelnus Vilniaus miestui pirmoji buvo apdovanota Barboros Radvilaitės medaliu, o už nuopelnus Marijampolei – Šv. Jurgio Marijampolės globėjo ordinu ir Marijampolės garbės piliečio ženklu.
Jos pastangomis buvo ženkliai praturtinti ir didžiausi Lietuvos meno muziejai – ji iš išeivijos Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui (Vilnius), Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui (Kaunas), Žemaičių muziejui “Alka” (Telšiai) ir Žemaičių dailės muziejui (Plungė) parvežė iš išeivijos per du tūkstančius garsiausių išeivijos dailininkų kūrinių, tuo atlikdama istorinę dailės sugrąžinimo Lietuvai misiją.
Beatričė Kleizaitė – Vasaris aktyviai dalyvavo atkuriant Valdovų rūmus, buvo Valdovų rūmų atkūrimo fondo signatarė, siekusi sutelkti Lietuvos visuomenę šios nacionalinės idėjos įgyvendinimui.
Paliko liūdinčias dvi dukteris Dovilę Murray ir Ramunę Laimą Vasaris, anūkus Alaną Dery, Saulių Vasarį ir Dianą Kerbelis, proanūkius Lluc ir Adria Vasaris Rocas.
Jos šviesus atminimas išliks ją pažinojusių širdyse, o jos pastangomis ir pagalba sukurtos institucijos skleis meno šviesą ir stiprins mūsų kultūrą.
