Vinco Šlekio atsiminimai apie Senapole ir Starapole vadintą Marijampolę

Knygnešys, žurnalistas, kraštotyrininkas Vincas Šlekys gimė 1870m. Mokoluose. Caro okupacijos metu įkūrė slaptą lietuvišką „Sietyno“ draugiją. Perėjęs sieną išplaukė laivu į Ameriką, redagavolaikraštį „Garsas Amerikos lietuvių“. Į Lietuvą grįžo pirmoje Lietuvos Respublikoje. Išėjęs į užtarnautą poilsį apsigyveno gimtajame Mokolų kaime. Rinko sendaikčius, kurių gausa leido įsteigti Marijampolės krašto muziejų. 1945 metais buvo ištremtas į Sibirą. Neatlaikęs nežmoniškų gyvenimo sąlygų ten ir mirė.

„Mes, sietyniečiai, sukūrėme Marijampolėje kooperatinę krautuvę 1893m. Tai buvo pirmoji Marijampolės kooperatinė krautuvė, ir jei ne pirma, tai bent viena iš pirmų Lietuvoje. Jos istorija tokia.

Man kaskart darėsi kokčiau, kad Marijampolėje(tada liaudies vadinamoje Starapolėje) nėra nei vienos lietuviškos krautuvės. Buvo viena lenko, lietuviškai nemokančio, Voidalskio krautuvė. O lietuviškos nei vienos. Nors visos krautuvės tarpo iš apylinkės kaimiečių lietuvių.

Būdamas tuo metu nuolatiniu „Vienybės lietuvninkų“ korespondentu, parašiau tam laikraščiui agitacijos straipsnį, ragindamas Senapilės (taip lietuviai inteligentai tada vadino Marijampolę) apylinkės ūkininkus susispiesti ir bendromis jėgomis įkurti krautuvę. Tuo tarpu čia organizavosi „Sietynas“. Tie patys asmens, kurie buvo „Sietyno“ šulai, susirūpino ir krautuvės įsteigimu: platino tuos „Vienybės“ numerius, kur buvo kvietimas steigti, paagitavo žodžiu.

Daugiausiai pasidarbavo Jonas Čėsna iš Meškučių, neseniai grįžęs iš Amerikos, kurs pasibalnojęs gražų brolio Antano žirgą ir turėdamas daug laisvo laiko, jodinėjo į namus pas labiau pasiturinčius ūkininkus ir įrodinėjo krautuvės steigimo reikalą.

Agitacija pavyko. Lūginėje pas Joną Matulaitį (arkivyskupo Jurgio Matulevičiaus tikrą brolį), nepamenu su kokiu pretekstu, susirenka apstus šviesesniųjų ūkininkų būrelis. Visi entuziastingai pritaria krautuvės steigimo idėjai. Ir ten pat vietoje sudeda arti dviejų tūkstančių rublių, kas tais laikais buvo pažymi suma. Pakankama krautuvės įsteigimui. Dėjome nuo dvidešimt iki šimto rublių – kas kiek galėjome.

Vėlesnysis arkivyskupas Matulevičius, o tada dar tik „Matulaičių Jurgutis“, tuo laiku bernavo pas savo brolį Joną. Į šį mūs susirinkimą visai neatėjo, gal gėdinosi, kad neturėdamas pinigų negalės prie krautuvės dėtis.

Būsimosios krautuvės vedėju išrenkama Feliksą Vitkauską. Matytis su notaru ir gauti iš rusų valdžios leidimą krautuvei išrenka Joną Matulaitį, Feliksą Vitkauską (Matulevičiaus švogerį) ir mane. Galimas daiktas, kad dar ir kas ketvirtas buvo išrinktas, bet to tikrai negaliu atsiminti. Jei ketvirtasis buvo išrinktas, tai jis galėjo būti arba Steiniškių Gavėnas arba Keturvalakių Žmuidina.

Po kiek laiko Vitkauskas man pranešė, kad jis su Matulaičiu buvo užėjęs krautuvės reikalu pas notarą Gediminą, bet tas neapsiimąs nei raštų daryti, nei prašyti valdžios leidimo krautuvei, nes biją rusų. Vėliau kilo gandai, esą notaras bijojęs krautuvei paruošimus daryti, tik kai kas kitas panūdęs krautuvei sudėtus pinigus pasiglemžti.

Jei notaras Gediminas bijo prie mūs krautuvės nagus prikišti, einame pas kitą notarą – Koncellą. Čia jau ir aš dalyvauju. Naujasis notaras labai stebisi, kodėl pirmasis notaras turi bijoti – juk reikia tik legalaus prašymo. Jis apsiima mūsų krautuve pasirūpinti ir tikrai gauna leidimą.

Bus daugiau…

 

Tomas Sušinskas

 

Jums gali patikti

Atsakyti

Jūsų el. paštas nebus skelbiamas.