Gražiausios medžio skulptūros, išsibarsčiusios po visą miestą puošia miškų supamą Kazlų Rūdą. Keletas jų stūkso miesto skvere, keletas – Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios prieigose, ilgą laiką skulptūros palydėdavo ir gimnazistus keliaujančius alėja savo Kazio Griniaus gimnazijos durų link. Kiekviena iš tų skulptūrų savaip įdomi ir unikali…
Greičiausiai nemažai daliai kazlųrūdiečių žinoma, kad didelė dalis tų miestą puošiančių skulptūrų užgimė vietos medžio drožėjo, dailininko ir daug kam žinomo mokytojo Vyto Apučio vaizduotėje, o vėliau jo paties rankomis atgulė medyje. Tikriausiai nebus nė vieno abejojančio, kad tai – meno kūriniai. Tiesa, pats V. Aputis sako savęs menininku nelaikantis. „Aš toks kaimo, provincialus vyrukas, nei tautodailininkas, nei profesionalas…“ – sako jis.
Kada savyje pastebėjote kūrėjo gyslelę? O galbūt menininką jumyse atrado kažkas kitas?
Dar darželyje pradėjau piešti. Auklėtoja liepdavo nupiešti mums, vaikams, visokius paveiksliukus, tai dar ten pradėjau „skinti“ pirmas vietas, A la buvo pavyzdys kitiems. Mama tai pastebėjusi pradėjo man pirkti visokias piešimo priemones, tai aš ir piešdavau… Būdamas kokių 4 metų balkone raudonu pieštuku, pamenu, nupiešiau tokį kaip fabriką. Mama pažiūrėjusi į tą piešinį nuvedė mane pas vietinį dailininką, sako jam: „Iš jo kažkas bus…“. Taip, kad mama vaikystėje buvo mano loginis vedlys.
Būdamas 10 klasėj trimetę Marijampolės dailės mokyklą baigiau. Ten toks mokymasis ir buvo, žinot, paauglystė, jaunystė ankstyva, meilė… Paskui – Šiaulių pedagoginis, po Pedagoginio – šeima. Bedirbdamas mokyklose baigiau Vilniaus dailės akademiją. Būtent po Akademijos ir prasidėjo didžioji kūryba.
Mokykloj buvau vidutinis, gaudavau ir dvejetų ir trejetų, hiperaktyvus buvau. Aišku, kai piešdavau tai ir nupiešdavau per savo pastangas.
Prienų drožėjas Algimantas Sakalauskas mane atrado jau kaip drožėją – „įstūmė“ į kelis plenerus. Jam esu dėkingas už tai. Jis mane surado per mano kūrybą.
Kaip jūsų šeima vertina gyvenimą su kūrėju, menininku?
Ir mano šeima tokia kūrybinga. Žmona pati menininkė. Užauginome du vaikus – Ingą ir Gediminą. Sūnus taip pat kūrybingas.
Žmona Aldona irgi baigė Šiaulių pedagoginiame technologiją-dailę. Dabar vadovauja mokyklai. Laisvu metu ji piešia, tapo paveikslus. Iš tiesų mano svajonė buvo žmoną padaryti menininke. Aš ją ir paskatinau, sakiau – nesėdėk, važiuok, studijuok…
Sūnus Gediminas taip pat tapo su mano mokymu nuo mažumės. Jis gabesnis už mane, matau tai iš jo kūrybos, iš jo darbų. Matyt ir paveldėjimas kažkiek duoda, ir gebėjimai iš savęs. Jis mano darbus kai kuriuos kartais net pataisydavo ir aš stebėdavau, kaip jis akcentus sudėdavo, tai aš tiesiog apakęs būdavau. Jeigu lyginti – mano kūryba tokia sunkiasvorė, krovininė, o pas jį tokia skrydžio, polėkio, išlaisvinta plastika, spalvų sudėjimas…
Kaip mokytojas ir kūrėjas, kaip manote, ar dailė yra talentas, ar pastangos?
Manau, kad reikia ir to ir to. Reikia dviejų „arkliukų“. Aišku, talentu lengviau rezultatų pasiekti, bet didysis procentas yra tas fizinis akly… Reikia ir technikos, reikia ir lavinti vidinį mąstymą, derinti su išoriniu pajutimu. Viskas vyksta per motoriką, šlifavimą. Kūryboje, aišku, talentas padeda labai daug. Talentingam žmogui lengviau einasi, tai matau ir iš savo sūnaus darbų.
Kokį savo darbą laikote svarbiausiu?
Aš tai žiūriu kaip į savo kūdikį. Sukūriau darbą – ir geras. O šiaip tai neskirstau į gerus ar blogus, nes jie – vienetiniai. Kaip gali kokią deivę lyginti su Perkūnu – ir tas gražus, ir tas įdomus.
Mano visa kūryba, kaip viena kokybė, niekada net neanalizuodavau ar pavyko, ar nepavyko – viskas yra taip, kaip yra, vadinasi – taip ir turėjo būti. Įgyvendinau temą, viskas pavyko, paėmiau kitą temą, aną pastūmiau į šoną.
Kokia, apskritai, yra jūsų kūryba? Kokia tematika dominuoja?
Drožyboje aš tokią ikoninę pasirinkęs stilistiką, nesu hiperrealistas. Ieškau tapybos medyje, neišbaigtumo, man patinka ekskliuzyvai. Medis dominuojantis – ąžuolas. Jis vienintelis, kuris dar išsilaiko, kiti medžiai – liepa, beržas, obelis, sutręšta greitai, neturi pasipriešinimo drėgmei.
Tapyboje labai įvairi tematika… Kai kurie tapybos darbai yra ir interpretuoti pagal kitus, kai kurie iš fotografijų interpretuoti, kiti – iš galvos, scheminiai, iš paties savęs.
Kartą Vytauto Mačernio trioletus tokius įprasminau per geležinkeliečius kasančius duobę. Pamačiau ir man kažkokia asociacija, galvoju – kaip duobkasiai. Na, ir aš juos nutapiau. Aišku, tokių darbų niekada neparduosiu, nes žmogus gi nori gėlę, drugelį, paukštelį pamatyti, rojaus medį, o čia – duobkasiai, kam gi čia įdomu…
Arba nupaišai kokias Vėlines. Taip žiūrint menine prasme – gražu, o šiaip gi tai mirties tema, kas gi kabins tokį darbą namuose. Šiaip tokia kūryba yra smagu – įprasminti įvairesnius reiškinius.
Jeigu nelaikote savęs menininku, tuomet kas jūs esate?
Ne, menininku savęs nelaikau, aš toks kūrėjas gal daugiau. Menininkas – tai čia jau daug pasakyta. Aišku, aš gėdos nepadarau. Jeigu jau kuriu kažką tai yra kas pažiūrėt. Gal kažkur tik neprasiskverbiu, nepramušu, neįlendu giliau, nepaneriu… Kas yra kūryba? Tai diktatas atėjęs iš dangaus. Aš save laikau kuriančiu, bet nepriskiriu savęs prie kažkokių garsių menininkų.
Būna, kad atsipalaiduoji, keli metai praeina ir vėl viskas iš naujo – tą klausą reikia vėl išgrynint, išauginti iš naujo. Vėl natiurmortai, vėl visi meniniai, tapybiniai reikalai apkursta gi jie. Reikia dirbti menininkui kiekvieną dieną. O aš toks kaimo, provincialus vyrukas, nei tautodailininkas nei profesionalas.
Po infarkto prieš 5-erius metus aš daug nekūriau iki šiol, buvo išsijungusi ta mano kūryba. Tik dabar pradedu po trupučiuką, mažais žingsniukais sugrįžti…
Ugnė Stanaitė
Vytauto Karsoko ir autorės nuotraukos
