Anot įvykių amžininko Juozo Zabielavičiaus, XX a. pradžioje „didžiausi jomarkai vykdavo žolinių dieną. Taip pat per devintines, verbas, ir visus šventuosius.
Iš vakaro į miestelį, kuriame vyko turgus, atvykdavo karabelninkai. Visą mantą susikraudavo į stumdomus vežimėlius. Įsitaisydavo patogiausioje turgaus aikštės vietoje. Iš trijų šonų aptrauktų linine medžiaga susikonstruodavo palapinę. Tą naktį pernakvodavo ant to pačio atsivežto vežimačio.
Turgaus rytą ruošdavo savo prekes. Atvirame šone pastatydavo staliuką. Virš jo ant ištempto šniūro sukabindavo savo prekes: įvairių spalvų rožančius, medžiaginius škaplierius, spalvotus Marijos ir Kristaus paveikslus. Ant stalo gulėdavo didelės ir mažos maldaknygės, kantičkos, kalendoriai, šventi paveikslėliai, kryželiai. Paprastas ir kvepiantis muilas, žirklaitės, sulenkiami peiliukai.
Ypatingai vertinga prekė buvo kvepiantis muilas. Juo žmonės prausdavosi tik per šventes. Karabelninkai tvirtindavo, kad kai kurie rožančiai pakrapyti paties popiežiaus. Tačiau jais mažai kas tikėdavo.
Turgaus nuošalesnėse vietose, ant patiestų maišų, tupėdavo bobutės. Šalia pasidėdavo krepšelius su visokiausiom žolelėmis, šaknelėmis, sėklelėm ir medžių žievelėm. Pintinėse plaukiojo medicininės dielės. Senolės mokėjo išaiškinti žmonėms, kas tinka nuo gumbo, kas nuo niežų ar kosulio, kas nuo nuomario. Ir viskas išeidavo dešimt kartų pigiau nei miestelio vaistinėje.
Didžiausias triukšmas ir sujudimas vykdavo arklių turgaus gatvėje. Geriausius arklius jau nuo pat ryto pas save į tvartą nusivarydavo žydų kupčius. Turguje likdavo visi tie, kurie jau nebuvo verti nei šimto rublių.
Kur arkliai, ten ir čigonai. Juodi, kudloti, suleidę į čebatus plačiausias kelnes. Maskatuodavo diržais ir makarais, šūkaudavo eidami prie kiekvieno arklio. Jie žinojo arklio būdą ir vertę daug geriau už kitus. Apsukę arklį ratu pražiodindavo, pakeldavo uodegą.
Į jomarką čigonai atvesdavo parduoti ir savo arklius. Šie dar prieš mėnesį buvo pirkti kaip vos pakrutantys gyvuliai. Dabar apvalyti, nuprausti. Ir dažnai tokius nupirkdavo. Bet kuo arčiau namų, tuo labiau žirgas klupdavo. Naujasis savininkas greitai suprasdavo, ką ištikrųjų nusipirko.
Jomarko dieną visos karčemos nuo pat ryto buvo pilnos. Užeigų savininkai bėgiodavo nuo staliuko prie staliuko. Nešiodavo litrines bonkas alaus, degtinės ar selterio. O prie viso to dar kringelį ar dešros.
Stengėsi nepaslysti ant prispjaudytų grindų. Jų plaučiai jau buvo apsipratę su tirštais tabako dūmais, ausys – su barniais, ginčais bei keiksmais.
Ir senoji Vižinskienė visai nepykdavo, kai kas nors ją negražiai pavadindavo. Ji žinojo, kad pas tokį “iškalbingą” girtuoklį kišenėje dar yra pinigo. Lipšniai prieidavo ir užklausdavo su akcentu: „Na, Jozai, ką tau dar padot?“
Paaugliai aikštės viduryje, prie šulinio, darydavo savo biznį. Kai ūkininkai, pardavę savo produkciją, grįždavo namo, juos pasitikdavo būrys vaikų su kibirais rankose. Mažieji tvarkingai sustoję eidavo prie vežimų ir girdydavo žirgus. Ūkininkams tai tiko, nes ristūnai nuo pat ryto nebuvo ragavę vandens. O ir patiems lipti iš vežimo nereikėjo. O vaikai už pastangas gaudavo rublį ar červonsą.
Per tokius jomarkus buvo labai daug žmonių. Dažnai visi su savo gyvuliais į miesto aikštę netilpdavo. Tokie jomarkai Sūduvos miesteliuose išsilaikė iki pirmojo pasaulinio karo. Vėliau jie sumažėjo. Ir likdavo tik paprasti penktadieniniai, nedideli turgūs.“
Tomas Sušinskas
