Pirmoje Lietuvos Respublikoje Šiaulių kraštas buvo vadinamas odų ir kailių centru. Panevėžyje buvo apsčiai malūnų ir miltų. Jonava garsėjo baldų gamyba. Alytus dominavo grybų pramonėje. Klaipėda turėjo žuvininkystės monopolį. Vilkaviškyje žydai palaikė aliejaus ir šerių pramonę. O Šakiai buvo žinomi savo derlingomis žemėmis. Rudenį nuo gėrybių lūždavo turgavietės lentynos.
Istoriko J. Totoraičio nuomone Šakių pradžių pradžia siekia XIV-XV amžių. Vietovė tuomet buvo vadinama pirklių namais, garsėjo spirito varykla. Pasak profesoriaus Šakių apylinkėse plačios lygumos, iš rytų ir šiaurės – girios. Gyveno čia ramūs žemdirbiai, ir jokių didesnių kryžiuočių žygių ar susirėmimų čia nėra buvę.
Strateginiai Šakių krašto punktai buvo palei Šešupę, – tai Turčinų piliakalnis ir Panovė. O palei Nemuną – Gelgaudiškio, Sudargo ir Narkūnų vietovės.
Profesoriaus A. Janulaičio knygoje teigiama, kad prieš Napoleono karus Šakių miestas-sodyba turėjo bene 216 dūmų (gyvenamų namų), ir apie 600 dūšių. Prūsų valdžia mokesčius iš gyventojų imdavo nuo gyvenamojo namo ir asmens skaičiaus.
Devyniolikto amžiaus pradžioje Šakiai buvo šioks toks administracinis centras. Miestelio gyventojai buvo daugiausiai žydai ir vokiečiai amatininkai.
Tuo metu Šakių viešpačiu buvo baronas Koidelis. Dvarininkas itin globojo savo tautiečius. Vėliau barono iniciatyva Šakiuose įsikūrė evangelikų parapija. 1842 metais į dangų iškilo vienabokštė Šakių evangelikų bažnyčia.
Parapijinė vokiečių šventovė vadinta „Mutter Kirche“ (motinos bažnyčia). Sudarge buvo įsikūręs savotiškos šios bažnyčios „filialas“. Čia iškilo medinė koplytėlė, kuri egzistavo iki pat 1916 metų.
Pasak Broniaus Kviklio tautinis lietuvių atgimimas Šakiuose prasidėjo kur kas anksčiau nei likusioje Lietuvos dalyje. 1890-1894 metais mieste gyveno Vincas Kudirka. Į Šakius atvyko ką tik baigęs universitetą. Norėjo įleisti čia savo šaknis. Tuo metu Šakiai buvo bene žydiškiausias miestas visoje Lietuvoje.
Žydai Vincą Kudirką sutiko labai nemaloniai. Galvojo, kad sudarys konkurenciją jau seniai Šakiuose dirbusiam žydų gydytojui. Vincui Kudirkai niekaip nesisekė išsinuomoti buto.
Pagaliau tik Šakių klebono rūpesčiu himno autorius buvo apgyvendintas klebonijoje. Ligonius Vincas Kudirka priiminėjo klebonijos klėtyje. Atėjo ruduo, bet žydai savo nusistatymo nepakeitė. Kudirkai klėtyje dirbti tapo nepakenčiama. Džiova tik dar labiau sustiprėjo.
Nors Kudirka Šakiuose labai vargo, bet daug rašė „Varpui“, įkūrė knygynėlį. Suorganizavo net orkestrą ir griežė jame pirmu smuiku. Kudirką Šakiuose lankydavo daugybė garsių lietuvių: Kazys Grinius, Petras Matulaitis, Jonas Staugaitis ir kiti.
Nepriklausomos Lietuvos pradžioje iš Naumiesčio į Šakius buvo perkeltos apskrities įstaigos. Miestelis pradėjo augti, kaip ant mielių. Į vakarus nuo miesto žmonės statėsi namus. Per dešimtmetį išaugo naujamiestis. Rajonas vadintas antraisiais Šakiais. Savo puošnumu ir švara pralenkė senamiestį. Plytas namų statyboms šakiečiai gabendavosi iš Gelgaudiškio, kuriame buvo didelė plytinė.
Tuo metu Šakiuose koncentravosi visa zanavykų krašto veikla, kultūrinis, prekybinis ir ekonominis gyvenimas. Gimnazija, muziejus, keli chorai, šaulių namai su didele sale, biblioteka, kito teatras ir viešbutis – buvo ištisas pramogų ir kultūros kompleksas. Mieste veikė gausybė pramonės įmonių ir valstybinių įstaigų.
1939 metais Šakiuose gyveno beveik trys tūkstančiai žmonių. Šakių dvaro parkas buvo paverstas miesto sodu – naująją gyventojų poilsio zona. Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu Šakiuose įsitvirtino ir daugybė lietuvių šeimų. Nors ir negausiai, bet tuo metu Šakiuose atsirado ir lietuvių valdomų krautuvių.
Anot Broniaus Kviklio, vokiečių okupacijos metu, antrojo pasaulinio karo audrose vokiečiai sunaikino beveik 4000 zanavykų žydų. Šakių apskrityje vyko aršūs vokiečių ir rusų mūšiai. 1945 metais rusai per Šakius įsiveržė į Rytprūsius. Šakių miestas buvo sudegintas, išraustas artilerijos sviedinių ir praktiškai sulygintas su žeme.
Manoma, kad liko tik keletas sveikų pastatų miesto centre. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje mieste liko tik 300 gyventojų. Nurimo karo audros, ir pradėjo grįžti žmonės. Daugelis jų negalėjo atpažinti savo senojo miesto. Iš griuvėsių liekanų buvo statomos laikinos pašiūrės, kiti apsigyveno išlikusiuose rūsiuose.
Tomas Sušinskas
