Nuo pat metų pradžios visam pasauliui kovojant su daugybę gyvybių kasdien nusinešančiu koronavirusu vis dažniau yra kalba apie jo sukeltus padarinius ekonomikai. Dėl karantino uždaryti verslai, darbus prarandantys žmonės ir neraminanti nežinia – kiek visa tai truks? Nors į šį klausimą kol kas atsakyti negali niekas, svarbu žinoti, kad atsakingos institucijos imasi būtiniausių priemonių, kurios yra reikalingos gyvenimo kokybei užtikrinti. Nesvarbu ar kalbama apie miesto, šalies ar viso kontinento situaciją.
Kokių priemonių akistatoje su pandemija ir ryškėjančia ekonomikos krize ėmėsi Europos Sąjunga ir kaip Lietuvos ekonomikos gelbėjimo planas atrodo kitų šalių kontekste sutiko papasakoti europarlamentaras, buvęs Lietuvos ministras pirmininkas Andrius Kubilius.
Didelė pasaulio dalis dirbančiųjų šiuo metu susiduria su nemenku iššūkiu – karantinu ir darbu iš namų. Europos Parlamentas nėra išimtis. Papasakokite, kaipgi viena iš svarbiausių Europos Sąjungos institucijų dirba šiuo sudėtingu metu?
Kaip tik šiuo metu, kai kalbamės, vyksta sesija ir nuotolinis Europos Parlamento posėdis. Klausomės… Visai neseniai nuskambėjo labai stipri Europos Komisijos pirmininkės Ursulos von der Leyen kalba. Taip pat ir balsuojame nuotoliniu būdu.
Darbotvarkėje yra numatyti svarbūs sprendimai dėl finansų, labai svarbi rezoliucija apie priemones, kokių reikia kovojant su tokiomis pandemijomis. Matosi, kad Europos Sąjunga jau daro savo išvadas ir mokosi iš padarytų ir nepadarytų dalykų.
Taigi, darbas vyksta, aišku, jis vyksta kitaip nei esame įpratę. Darbai tiek frakcijos, tiek komitetų, tiek Parlamento, kurie buvo suplanuoti – tęsiami.
Žiniasklaidoje ir visuomenėje, ypač COVID-19 krizės pradžioje, buvo galima pastebėti užuominų, kad Europos Sąjungos institucijos į pandemiją reaguoja nepakankamai. Ko buvo imamasi?
Pirmas dalykas, visiškai akivaizdu, kad nei Europos Sąjunga, nei absoliuti daugumą valstybių tokiai pandemijai nebuvo pasiruošusi, pirmą kartą užklupo toks išbandymas. Todėl pradžioj dar buvo šioks toks sutrikimas ir stoka koordinavimo, bet gana greitai problemas imtasi spręsti. Europos Sąjungos reagavimas, po pradinio etapo, manau, labai efektyvus.
Vienas dalykas, kad nors medicinos reikaluose Europos Sąjunga neturi institucijos, neturi specifinių įgaliojimų (nes sveikatos apsauga yra šalių narių reikalas), bet bendras įvairių priemonių, kurių trūko daugumai šalių, pirkimas buvo didelė parama, o taip pat ir sutelkti pinigai, kurie leistų šalims narėms pasirūpinti medicininėms priemonėm yra svarbi priemonė.
Dar svarbiau, kad Europos Sąjunga labai efektyviai ir ryžtingai nuo pat pirmų dienų ėmėsi reaguoti į besiformuojančią ekonomikos krizę. Visiškai akivaizdu, kad karantinas, kuris yra būtinas norint sustabdyti pandemijos plėtrą, iš tikrųjų atneš tikrai didelį ekonomikos nuosmukį.
Kas dar yra svarbu ir ko Lietuvos politikai, ypač esantys valdžioje, galėtų pasimokyti – savo kalboje Ursula von der Leyen dar kartą atsiprašė Europos Sąjungos institucijų vardu Italijos, kuriai paramos pačioje pradžioje labiausiai reikėjo, pirmajai Europos kontinente patyrus koronaviruso pandemiją. Pačioje pradžioje Italijos žmonės buvo nusivylę, bet tiek Europos Sąjungos institucijos, tiek ir atskiros šalys ėmėsi labai daug įvairių iniciatyvų, demonstruodamos ryškų solidarumą ir paramą Italijai. Taigi, Lietuvoj, kaip sakiau, šio bendrumo tikrai yra pritrūkę, nes pradžioje pasirengimas nebuvo toks, kokio reikėjo, trūko visko – trūko ir kaukių, ir testavimo reagentų, bet valdžia vis bandė aiškinti, kad visko turim, kad nereikia persistengti nei su testavimu, nei su kaukėmis. Tai sukėlė labai daug neigiamų pasekmių, bet to atsiprašymo žodžio iki šiol negirdime.
Atkreipėte dėmesį į pagalbą ekonomikai. Kokių priemonių Europos Sąjungos institucijos jau ėmėsi ekonominės krizės padariniams švelninti?
Lyginant su 2008-2012 metų ekonomine krize, kai man teko būti premjeru, tai šiandieną aš matau tikrai didelį skirtumą, visų pirma Europos Sąjungos reagavime. Pavyzdžiui, šį kartą jau po pirmųjų savaičių Europos Centrinis Bankas paskelbė didžiulę programą pirkti valstybių skolas, kurios bendra apimtis yra 750 milijardų eurų. Tokią programą Europos Centrinis Bankas ankstesnės krizės laikotarpiu sugebėjo paskelbti tik 2012 metų viduryje. Tai čia iš tikrųjų skirtumas yra didžiulis.
Lygiai taip pat pažiūrėjus bendrai į Europos Sąjungos, tiek institucijų, tiek šalių narių, veiksmus atremiant artėjančią didelę ekonominę krizę, tai veiksmai tikrai yra dideli, aktyvūs. Bendra apimtis visų – tiek Europos Sąjungos, tiek visų šalių narių, sukurtų instrumentų suma viršija 3 trilijonus eurų. Lyginant, Jungtinių Amerikos Valstijų, kurių didžiuliu paramos ekonomikai paketu mes visi stebėjomės, bendras paketas yra šiek tiek daugiau nei 2 trilijonai.
Toliau jau klausimas, kaip šalys narės sprendžia ekonomikos problemas, tai čia galima matyti labai įvairių pavyzdžių. Pavyzdžiui, Lietuva paskelbė nemažos apimties paramos ekonomikai planą, bet, mano manymu, jis nėra labai efektyvus ir taiklus, pinigai sunkiai pasiekia verslą, todėl matome besikaupiančių problemų debesį.
Prakalbus apie Lietuvą, kaip mūsų šalies paramos ekonomikai ir verslui planas atrodo kitų Europos Sąjungos valstybių kontekste?
Bendra suma, kurią Lietuvos vyriausybė paskelbė – 2,5 milijardo eurų. Suma nėra labai maža, bet nėra ir ypatingai didelė. Blogiau yra tai, kad paramos efektyvumas, galimybė ja pasinaudoti verslui, mano manymu, yra Lietuvoje unikaliai suvaržyta.
Peržiūrėjau daugelio Europos Sąjungos valstybių paramos verslui planus. Visi jie yra panašūs savo esme – stengiamasi padėti tam verslui, kuris karantino metu yra uždarytas išsaugoti darbuotojus, apmokant didelę dalį jų atlyginimo, padėti verslui apmokėti kitas pastoviąsias išlaidas, kaip pavyzdžiui, patalpų nuomos įmokas ar paimtų kreditų įmokas, tuos mėnesius, kai verslas yra uždarytas.
Austrijoje, pagal jų verslo paramos sistemą, tiems darbuotojams, kurie patiria prastovą, mokama nuo 80-90 procentų jų gauto realaus atlyginimo. Lietuvoje, deja, praktiškai siūlomas minimalus atlyginimas didžiajai daliai darbuotojų. Negana to, dar yra papildoma labai didelė sąlyga – verslas turi įsipareigoti bent 50 procentų darbuotojų išsaugoti ir po karantino pabaigos. Tokių sąlygų aš niekur kitur nemačiau, tokios sąlygos, man atrodo, yra sunkiai suvokiamos. Didžiajai daliai verslų, kurie šiuo metu yra uždaryti –restoranai, sporto klubai ar tam tikros kultūros įstaigos, kuriuose žmonės susirinkdavo – yra visiškai neaiški perspektyva po karantino. Verslininkai negali numatyti ar žmonės sugrįš, ar nesibaimins būti įstaigose, kuriose susirenka daug žmonių. Tokiems verslams kelti reikalavimą jau dabar planuotis išlaikyti tam tikrą skaičių darbuotojų yra visiškai netinkama sąlyga.
Lygiai taip pat Vyriausybės skelbiami planai kompensuoti dalį nuomos įmokų yra, vėlgi, sunkiai įgyvendinami, nes verslininkas, kuris nuomojasi patalpas gali paramą gauti tik tuo atveju, jeigu patalpų nuomotojas sutinka 30 procentų pats sumažinti nuomos kainą.
Tokių sąlygų kėlimai, man atrodo, yra pertekliniai ir dėl to sukelia daug problemų verslui gauti paramą ir ja pasinaudoti. Aš jau nekalbu apie skelbiamas lengvatines paskolas, kurias verslui gauti taip pat yra sudėtinga, o net ir jas gavus, nesinorėtų matyti, kad po karantino didelė dalis verslų, kurie buvo uždaryti ir karantino metu dirbti negalėjo, tapo prasiskolinę.
Pastaruoju metu labai daug kalbama apie lyderystės stoką Lietuvoje. Vieniems jos trūksta iš Prezidento, kitiems – iš ministro pirmininko ar partijų lyderių. Kaip Jums atrodo, ar tokios, komunikacijos iš tikėtinų lyderių šalyje trūksta?
Aš manau, kad galėtų jos būti daugiau, galėtų būti dedama daugiau pastangų tariantis, įtraukiant ir opoziciją. Ji pati sprendimų negali priimti, gali tik siūlyti, o norint siūlyti reikia, kad kas nors klausytųsi, na, o klausymosi tikrai nėra per daugiausiai. Ypač kai kalbama apie ekonomikos sritį.
Dar blogiau, kalbant apie lyderystę, yra tai, kad Vyriausybėje nėra ekonomikos ministro. Prezidentas ir premjeras, kurie yra atsakingi už tai, kad šis ministras būtų paskirtas turėtų rasti tam laiko ir suprasti, kad tikrai tokio ministro, įveikiant ekonomikos krizę ypatingai reikia. Kaip tik šios srities ministras turėtų krizės įveikime būti tas faktinis lyderis, kuris galėtų telkti ekspertus, politines partijas, tartis dėl konkrečių veiksmų šalies ekonomikoje.
Parengta bendradarbiaujant su Europos liaudies partijos (ELP) frakcija
Ugnė Stanaitė
Užsakymo Nr.: SG-20-6
