Prieš daugiau nei aštuoniasdešimt metų netoli Vilkaviškio stūksantis Paežerių ežeras buvo kur kas mažesnis nei dabar. Mieste gyvenę žmonės iki maudynių vietos kulniuodavo beveik du kilometrus. Tarp Vilkaviškio ir vandens telkinio žaliavo gyventojų pievos ir juodavo dirbami laukai.
Senuose šaltiniuose liedavosi vilkaviškiečių skundai. Pykdavo kapsai, kad per miestą tekanti Šeimenos upė netinkama maudynėms. Kojos klimpdavo į dumblą. Tiesa retkarčiais Vilkaviškio savivaldybė imdavosi darbo: išvalydavo Šeimenos upę, o į pakrantę atveždavo smėlio.
Norėdami nuraminti įkaitusias gyventojų galvas šauliai Paežerių ežere rengdavo vandens ir sporto šventes.
Apie vieną iš jų 1935 metais buvo rašoma taip: „Vilkaviškio šaulių būrys pramogas prie ežero norėjo suruošti liepos pradžioje. Tačiau dėl blogo oro renginį teko atidėti rugpjūčio viduriui.
Paskutinio vasaros mėnesio viduryje pasitaikė nuostabus oras. Su įvairiomis susisiekimo priemonėmis į Paežerių gyvenvietę atvyko daugybė žmonių. Pabiro vieškeliais ir plentais iš Vilkaviškio bei kitų apylinkių.“
Tokia vandens sporto šventė buvo pirma. Vieni bandė laimę įvairiose rungtyse. Kiti mėgavosi lengvu paežerės oru. Žmonės linksminosi šokio sūkuryje.
„Vieta šventei buvo parinkta puiki. Tarp Paežerių dvaro sodo, tokio paties vardo ežero ir Kastinės upelio įsispraudęs Aukso Ragas. Tai medžiais apaugęs, gana sausas pievos plotas. Čia yra pačios geriausios šiame ežere maudyklės.
Vandens sporto šventės programa buvo labai įvairi. Dainavo jaunalietuvių, šaulių ir „Žiburio“ gimnazijos chorai. Griežė Vilkaviškio ugniagesių orkestras. Merginos judėjo tautinių šokių ritmu.
Azartiškai nuteikė dekoruotų medinių laivelių ir baidarių lenktynės. Prizinio šaudymo rungtyje nepralenkiamas buvo Vilkaviškio burmistras Antanas Sajeta. Bufete nebuvo jokių stipriųjų gėrimų.“
Tokios vandens pramogos buvo rengiamos beveik kiekvieną vasarą. Geriausi Vilkaviškio plaukikai varžydavosi šimto ir penkiasdešimt metrų plaukimo rungtyse. Iš trijų ar keturių metrų aukščio į vandenį šokinėjo gimnastai. Rungdavosi šokdami į vandenį, ar plaukdami nugara.
Tais pačiais metais vykusios šventės metu kaip stebuklas buvo pristatomas vilkaviškiečio važiavimas per ežerą dviračiu. Tokios atrakcijos priviliodavo iš aplinkinių bažnytkaimių daugybę kaimo žmonių.
Vilkaviškio įmonių ir fabrikų savininkai, įvairių įstaigų viršininkai vandens šventei nupirkdavo prizus. Aukos buvo nemažos ir vertingos. Tai įvairios prabangos prekės: sidabriniai, kišeniniai ar staliniai laikrodžiai, graviruoti vardiniais pistoletai, knygos, ar portsigarai.
Paežerių ežere daugelis vilkaviškiečių turėjo vadinamus „luotelius“. Tad šventadieninis pasiplaukiojimas ežere buvo nepamainoma pramoga.
Suskaičiuota, kad vandens šventės metu Paežerių ežerą raižydavo iki keturiasdešimt valčių, laivelių ir baidarių. Aukso rago „maudyklėje“ susirinkusiems žmonės tai buvo nepakartojamas vaizdas.
Tarpukaryje geresnio priėjimo prie ežero vilkaviškiečiai neturėjo. Aukso rago pliaže vasaromis nuolat šurmuliuodavo žmonės.
