Bartninkų medų valgė karaliai, magistrai ir imperatoriai

„Ant kalnelio, tarp dviejų klonių, daugybės medžių apsuptos baltuojančios dvaro trobos. Už jų – du vėjo malūnai ir aukšti balti bažnyčios bokštai. Bartninkų kaimas yra vienas seniausių Sūdavijos kaimų. Bartninkiečiai savo bites „bartyse“ laikydavę“, – taip apie Bartninkus savo knygoje atsiliepia Jonas Basanavičius.

Senojoje spaudoje Bartninkai apibūdinami, kaip paprastas nuobodus „Kapsijos bažnytkiemis“. Tačiau derlingos Sūdavijos lygumos praeityje sukrovė turtus ne vienam gyventojui. Parapija buvo laikoma turtingiausia, o jų klebonus apylinkių kunigai vadindavo viešpačiais. Vis dėlto senovėje nė viena vietovė tiek nenukentėjo nuo maro, bado, baudžiavos, kaip nutiko Bartninkams.

Teigiama, kad Vytauto Didžiojo laikais vietovė priklausė kunigaikščio iždui ir mokėjo jam duoklę. Tuo laiku žmonės vertėsi išimtinai tik bitininkyste, o medumi mokėjo mokesčius. Ošiančių amžinų girių tankumyne, medžių drevėse, glūdėjo sūduvių vadinamieji barčiai (aviliai). Bartninkų medų žinojo Lenkijos karaliai, Kryžiuočių ordino magistrai ir Vokietijos imperatoriai. Šiam miesteliui priklausė šimtai aplinkinių kaimų. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių laikais Marijampolės, Kalvarijos, Kudirkos Naumiesčio kaimeliai buvo Bartninkų ponų įtakoje.

1772 metais italų išleistame žemėlapyje Bartninkai minimi kaip itin svarbi vietovė. Miestelio valdytojais buvo garsioji Radvilų giminė, kunigaikštis Vincentas Puzinas ir paprastų valstiečių žiauriuoju vadinamas karaliaus rūmų iždininkas Antanas Tyzenhauzas. Jo valdymo laikotarpiu iškilo Bartninkų dvaras. Šalia buvo pastatyti geležies, aksomo, gelumbės fabrikai. Valstiečiai arklių tempiamais vežimais medų ir grūdus veždavo parduoti į Gumbinę. Bartninkai tapo tikru verslo ir administracijos centru.

Tačiau iš baudžiauninkų buvo atiminėjamos žemės. Lietuviai buvo prievarta varomi dirbti į fabrikus ir laukus. A. Tyzenhauzo viešpatavimo metu dažnai buvo galima išgirsti apie mirtinai rykštėmis nuplaktą valstietį. Baudžiavą dvare paprasti žmonės įvardydavo kaip pragarą.

Įsigijęs daug priešų A. Tyzenhauzas nusprendė Bartninkuose pastatyti bažnyčią. Tačiau netikėtai jam mirus bažnyčia dar ilgai stovėjo be lubų ir stogo. Jau minėtas Vincentas Puzinas 1790 metais užbaigė statybas. Buvo įsteigta Bartninkų parapija. Praėjo daugiau nei du šimtai metų, o miestelyje stūksantys bažnyčios griuvėsiai ir dabar tarsi liudija rūmų iždininko neužbaigtus darbus.

1676 metais pirmą kartą Bartninkus aplankė maras. Jam iš paskos sekė badas. Per penkis dvarus iš 16 kaimų buvo likę vos 24 žmonės. Laukai virto ištisais dirvonais. Po intensyvaus lenkmečio 1835 m. caras Bartninkų dvarą padovanojo generolui Nostitzui. Šis per metus iš Bartninkų dvaro gaudavo 19 tūkst. auksinų pelno.

Senoje spaudoje minimas ir žiaurus Nostitzo „akamonas“ (ekonomas) lenkas Mieškovskis. Jis plakdavo kaimiečius, reikalaudavo savo pirmosios nakties teisės. Pabrėžiama, kad gražesnes mergeles veždavęs savo ponui į Peterburgą.

Ne mažiau rūpesčio lietuviams sukeldavo lenkų kunigai. Atvežtą krikštyti kūdikį bažnyčios metrikų knygose užrašydavo lenkiška pavarde. Tėvams įsakydavo taip ir vadinti. Pamokslus skaitydavo tik lenkiškai, o lietuvių kalbą vadindavo mužikų žodžiu. Daugelis miestelio gyventojų jau nemokėjo lietuviškai nei skaityti, nei rašyti, o lenkiškai taip pat nesuprato. Tokiu būdu buvo naikinama tautinė tapatybė.

Daug gražių legendų yra išlikę apie XIX a. Bartninkuose kunigu paskirtą Joną Burdulį. Lietuvybės apaštalu žmonių vadintas kunigas pirmasis mišias pradėjo laikyti lietuvių kalba. Jis buvo mužikų užtarėjas ir globėjas. Neturtingiesiems visas paslaugas suteikdavo veltui: „Nebijokite, po mirties jums nebus blogiau. Pasą į dangų aš jums duosiu už dyką.“

J.Burdulis savo lėšomis pastatė naujus bažnyčios bokštus, krikštijo Joną Basanavičių. Kunigo testamente nurodyta: visą turtą parduoti iš varžytynių, pelną atiduoti bažnyčiai. Tačiau visas jo turtas buvo 17 rublių skrynutėje po lova. Žmonės, norėdami turėti mylimo kunigo daiktų, varžytynėse surinko 500 rublių. Į laidotuves atvyko minios gedinčiųjų, tarp jų – evangelikai, žydai. Kunigas J. Burdulis palaidotas senosios bažnyčios šventoriuje.

Smetoninėje spaudoje dažnai buvo minimas 16 km ilgio vieškelis tarp Vilkaviškio ir Bartninkų. Kelias vadintas neišvažiuojamu, nes pavasarį ir rudenį žmonės tapdavo atskirti nuo miesto. O judėjimas link Vilkaviškio buvo intensyvus. Gyventojai kreipėsi į valdžią reikalaudami plento. Už tai pasižadėjo mokėti dvigubus mokesčius už žemę. Tik po tokių miestelėnų pažadų plentas buvo nutiestas.

Intensyvus judėjimas per Bartninkus vežimais, dviračiais, vienu kitu automobiliu išliko visą tarpukario laikotarpį. Miestelis buvo vadinamas kryžkele penkių kelių susikirtime. Iš čia buvo galima patekti į Kalvariją, Liubavą, Pajevonį, Gražiškius, Vilkaviškį.

Bartninkuose buvo keturios privačios krautuvės, kooperatyvas „Žiedas“. Miestelis turėjo savo vaistinę, gydytoją, veterinarą, akušerę. Jo centre buvo įsikūrę du restoranai. Pabrėžiama, kad jie gerai vertėsi, nes bartninkiečiai mėgdavo išgerti. Tačiau melasinės degtinės mėgėjus vietinis policijos viršininkas Žitkevičius griežtai bausdavo. Jomarkai vykdavo kartą per mėnesį. Laiškai atkeliaudavo į vietinį pašto punktą. Buvo statomi kuklūs, bet gražūs nauji namai. Pabrėžiama, kad Bartninkai stipriai pralenkė kitus valsčiaus miestelius.

Muziejininkas

Tomas SUŠINSKAS  

Publikacija iš laikraščio „Santaka“

Nuotraukoje: Bartninkų bažnyčia apie 1930–1940 metus.

Jums gali patikti

Komentavimas negalimas