Pažvelkime į Žemaitijos Skuodo praeitį

Kaip kūrėsi, gražėjo ir kuo kvėpavo kitų regionų Lietuvos miesteliuose gyvenę žmonės? Pažvelkime į Žemaitijos Skuodo praeitį.

Miestelis įsikūręs Bartuvos ir Luobos upių santakoje. Ramus žemaitiškas kampelis pačiame pasienyje su Latvija. Viena seniausių vietovių visoje Žemaitijoje. Senovės raštuose buvo minimas jau tryliktame amžiuje.

Pirmoje Lietuvos respublikoje turėjo daugiau nei šešis tūkstančius gyventojų. Buvo juokaujama, kad skuodiškius žadindavo latviškų gaidžių giesmės. O žemaitiškas šunų lojimas baugindavo broliukus už sienos. Latvius gyvenančius Skuodo pusėje vadino „kuršininkais“. O santykiai tarp dviejų giminingų tautų buvo įvardinami, kaip puikūs.

Tarp skuodiškių ir latvių nebuvo jokios neapykantos, jokio „rubežiaus“. Skuode kermošiaus metu skambėjo latviškos kalbos. Abiejų šalių ūkininkai prie vieno stalo ragaudavo lietuvišką degtinę.

Skuodo gyventojams nuvykti į Latviją buvo labai paprasta. Miesto valdyboje sumokėdavo simbolinį mokestį ir leidimas gyventi kaimyninėje valstybėje šešis mėnesius buvo išduodamas lengva ranka. Nereikėdavo jokių vizų. Todėl daugybė apylinkių darbininkų uždarbiaudavo Latvijos žemės ūkyje. Gausiausią jų dalį sudarė piemenėliai lietuviai.

1923 m. Lietuva atgavo Klaipėdos kraštą. Skuodui prasidėjo gražiausio dienos. Ėmė klestėti prekyba, steigėsi pramonės įmonės. Mieste įsikūrė pirmos eilės muitinė, daugybė prekybinių sandėlių ir ekspedicinės kontoros. Tuo metu Skuodas išgyveno aukso amžių.

Gyventojų uždarbiai buvo įvardinami kaip amerikoniški. Litai, vokiškos markės, latviški latai ir doleriai šlamėjo, kaip sausas šienas. Darbininkai lengvai švaistėsi šimtinėmis. Namų savininkai vertėsi nuoma ir už kambarį imdavo penkiasdešimt litų per mėnesį.

Restoranų, alinių, valgyklų, slaptų ir viešų klubų buvo devynios galybės. Tačiau vėliau buvo nutiesta Telšių-Kretingos geležinkelio linija. Skuodo ekonomikai ir gyventojų kišenėms buvo suduotas nemenkas smūgis. Sustojo visa prekyba, dingo daugybė amatų, sumažėjo uždarbiai. Pradėjo pigti butų nuoma, sumenko atlyginimai. Gyventojai apleido miestą, miestas tapo paprastu provincijos užkampiu.

Miestelio pulsą 1918-1940 metais palaikė išvystyta avalynės pramonė. Veikė daugiau nei dvidešimt batų dirbtuvių. Per metus buvo pagaminama apie šešis tūkstančių batų porų. Skuodo apavas buvo žinomas visoje Žemaitijoje. Apie miesto batų kokybė kalbėdavo nuo Palangos iki Šiaulių, nuo Vegerių iki Raseinių.

Skuodo aikštės pakraštyje buvo nedidelis, jaukus, medžiais apsodintas sodas. Gėlynais išpuoštais takeliais vaikščiojo šeimos su vaikais. Sodo viduryje buvo aukšta koplytėlė. O jos vidų puošė šventųjų paveikslai. Paminklu vadinta koplytėlė buvo statyta dar tuomet, kada Skuode nebuvo bažnyčios. Tarpukario skuodiškiams koplytėlė atstojo Nepriklausomybės kovų paminklą. Visos miestelio šventės prasidėjo šalia koplytėlės kylančios Lietuvos vėliavos.

Mieste veikė generolo Povilo Plechavičiaus įsteigtas garinis malūnas ir elektros stotis, kuri aptarnavo visą apylinkę. Malūno viduje buvo ištaigingas laukiamasis su stalais ir suoliukais. Ant jų buvo gausybė to meto laikraščių ir žurnalų. Žmonėms nereikėjo stumdytis, nes aptarnavimo kokybė buvo aukščiausios klasės. Malūnas buvo varomas dviejų, galingų motorų. Buvo vadinamas didžiausiu ir moderniausiu visoje Žemaitijoje.

Skuode įmonė „Lietūkis“ buvo įsteigusi savo skyrių. Kartu su apylinkių ūkininkais vystė prekybą. Iškilo gyvenamųjų namų statybos bumas. Išsiplėtė miesto ribos, ir gyventojų skaičius. Skuodas garsėjo meniniu ragų apdirbimo fabriku „Ragas“. Gamino baldų puošybos elementus, šukas, sagas ir kitas smulkmenas. Skuodo pramonės įmonėse dirbo apie keturi šimtai darbininkų. Vidutinė alga į rankas siekė 200-300 litų.

Savotiškai Skuodo miestas garsėjo centre buvusiu arteriniu šuliniu. Tris kartus per dieną čia susirinkdavo visos miestelio moterys. Su kibirais rankose stovėdamos eilėje aptardavo naujienas ir paskalas. Buvo juokaujama, kad jau daugybę metų šulinys skuodiškiams atstodavo laikraščių ir radijo žinias. Užtekdavo pusvalandžio prie šulinio ir tave informuodavo apie visus naujausius įvykius.

Antroji „įžymybė“ buvo miesto viduryje stovėjusi senoji ugniagesių stoginė. „Pažarnaja“ vadintoje pastogėje vyko pirmieji vieši vaidinimai, jaunimo pasilinksminimai ir šokiai. Ant aštraus akmeninio grindinio vyko pirmieji politiniai debatai, agitatorių į lietuvišką seimą mitingai. Ant ugniagesių stoginės buvo iškelta pirmoji Skuodo istorijoje Lietuvos vėliava. Tiesa nepriklausomybės kovose vokiečių kulkosvaidžiai trispalvę sudraskė į šipulius. Šalia stoginės pirmasis miestelio policininkas patruliuodavo su rusišku, senu „šineliu“ ir kazokų kepure ant galvos. Į kojas įsispyręs medines žemaitiškas klumpes palaikė tvarką gatvėse.

 

Tomas Sušinskas

Sponsored Video

Jums gali patikti

Atsakyti

Jūsų el. paštas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE