Augalai, be kurių neįsivaizduojama vasaros saulėgrįžos šventė – Joninės. Augalai, kurių žiedas apipintas giliausią senovę menančiomis legendomis – nes niekas jo neregėjo ir, deja, neregės. Lietuvoje aptinkamos 23 jų rūšys, tiesa, nemaža dalis yra retos arba labai retos, tad ieškoti tokių augalų tenka beveik taip pat atkakliai, kaip ir to legendinio žiedo. Ir dar: tai augalai, kuriuos dauguma mūsų gan menkai pažįstame, retai auginami gėlynuose ar aptarinėjami apželdinimo entuziastų forumuose.
Tad susipažinkite iš arčiau su paparčiais, kurių lapus sklaidysime, akimirką patikėję trumpiausios metų nakties stebuklu.
Visiems matyti, bet nepažįstami
„Bet kuris botanikas atlaidžiai šypsodamasis jums pasakys: paparčiai – tai augalai, kurie nežydi, nes brandina ir dauginasi sporomis – taip pat kaip asiūkliai, pataisai ir kiti sporiniai induočiai. Paparčiai priskiriami papartainių klasei ir iš viso Lietuvoje savaime auga 23 jų rūšys. Tiesa, net 6 iš jų yra įrašytos naujausioje Lietuvos Raudonojoje knygoje kaip retos ar labai retos,“ – pasakoja Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Botanikos sodo Ekspozicijų ir kolekcijų skyriaus vadovas dr. Arūnas Balsevičius.
Dažniausiai kalbėdami apie Jonines įsivaizduojame ne ką kitą, o paupinį jonpapartį (Matteuccia struthiopteris). Tiesa, tai visai nereiškia, kad jį galite aptikti bet kuriame miške – šis augalas mėgsta gan specifines augavietes, jam reikalingi šaltiniuoti, pelkėti miškai, juodalksnynai, kuriuose jis veši didžiuliais, įspūdingais sąžalynais.
Kur kas dažniau Lietuvoje aptinkame kitas dvi rūšis: kelminį papartį ir paprastąjį blužniapapartį.
Pirmasis, lotynišku pavadinimu Dryopteris filix-mas, auga plačialapiuose ir mišriuose miškuose: gražus, įspūdingas, pasiekiantis net metro aukštį.
Antrasis – Athyrium filix-femina, auga panašiose augavietėse, kaip ir kelminis papartis, bet mėgsta dar drėgnesnius miškus.
Į dažniausių ir turbūt kiekvienam, nors kartą miške buvusiam, lietuviui matytų rūšių trejetuką neabejotinai patenka smailialapis šakys (Pteridium aquilinum), augantis praktiškai daugumos miškų pamiškėse, miško aikštelėse. Šis augalas paprastai suveši dideliais sąžalynais ir yra iš toli matomas.
Vaikštinėdami po pelkes galite aptikti ir pelkinį papartuolį (Thelypteris palustris), kuris dažniausiai įsikuria nendrynuose, viksvynuose, supelkėjusių ežerų pakrantėse.
Beje, nors papartis dažniausiai įsivaizduojamas ir iš tiesų yra miškų augalas, vis dėlto esama paparčių, kurie auga kalnuose – uolynuose, akmenynuose: pavyzdžiui, kalnarūtės, kurios Lietuvoje įsikuria ant senų akmeninių sienų (kapinių, bažnyčių tvorų). Dalis paparčių auga ir pievose – tiesa, tai nedideli papartukai, kuriuos pastebėti nėra taip paprasta.
Paparčių kolekcijoje – net 40 rūšių ir veislių
„Nors atskiros paparčių ekspozicijos VDU Botanikos sode Kaune neturime, tačiau turime jų kolekciją, iš viso 40 įvairių paparčių rūšių ir veislių: be Lietuvoje savaime augančių paparčių, auginame ir nemažai selekcininkų sukurtų jų veislių. Didžiąją kolekcijos dalį sudaro spyglainiai (Polytrichum) ir blužniapaparčiai (Athyrium). Jie susodinti ūksmingųjų augalų ekspozicijoje, pakeltose lysvėse, kartu su kitais pavėsį ir šešėlį mėgstančiais augalais, tad čia galima pasisemti idėjų, kaip ir su kuo derinti paparčius gėlynuose,“ – pasakoja dr. A. Balsevičius.
Pagrindinis patarimas norintiems auginti paparčius savo sklype ar sode, jų nesodinti pietinėje ar vakarinėje pusėje – geriausiai tiks šiaurinė, iš bėdos – rytinė pusė. Paparčiai puikiai tinka užpildyti tarpams tarp krūmų ar spygliuočių, idealiai komponuojami su ūksminiais augalais – melsvėmis, astilbėmis, bruneromis ir pan. Tobula kompozicija – paparčiai su katilėliais.
Užtai alpinariumuose sodinami paparčiai pasmerkti skursti ir atrodo neharmoningai, ne savo vietoje ir ne savo aplinkoje.
Daugelis paparčių yra miškų ar net pelkių augalai, tad jiems svarbu dirvožemis – jis turėtų būti humusingas. Tokių paparčių, kurie augtų smėlyje, tėra vos keletas: pavyzdžiui, stambialapiai šakiai (Pteridium aquilinum), kurie gamtoje puikiai auga smėlingose pušynų-eglynų pamiškėse ir priklauso platesnei ekologinei grupei.
VDU Botanikos sodo inf.
