Bažnyčios gatvės Marijampolėje trumpa istorinė apžvalga

Marijampolės Bažnyčios gatvė formuotis pradėjo tik XVIII a. antroje pusėje, po to kai marijonai vienuoliai arčiau upės pastatė medinių statinių kompleksą: vienuolyną, bažnyčią ir dar kelis trobesius, kurie jau stovėjo 1758 metais. Pirmosios gatvės-keliai ėjo ne dabartinės Bažnyčios gatvės kryptimi, o marijonų statinių rytine puse ir „Ražančkeliu“ į pietus. Tiesti kelią rytų kryptimi nebuvo jokios būtinybės – Staropolė kūrėsi į šiaurės rytus, o Kvietiškio dvaras gyvavo priešingoje pusėje.

Tokią galimybę ribojo ir Jevonis, kirtęs dabartinę Bažnyčios gatvę. Nereti pavasariniai potvyniai ir ižų susigrūdimai taip išplatino Jevonio ir jo dešiniojo intako Jevonėlio santaką, kad vietos amatininkai suskubo tuo pasinaudoti: ties dabartine P. Kriaučiūno gatve užtvenkė upių santaką ir pastatė vandens malūną, nuo kurio į pietus einanti gatvė gavo Malūno pavadinimą. Malūnas stovėjo ne marijonų valdose. Pastarieji kitame užtvankos krante, pietinėje gatvės pusėje pastatė mūrinę koplytėlę trikampiu stogu.

Nėra abejonių, kad ryškiausias gatvės statinys – koplyčia iškilo dar LDK laikais, nes jos sienas freskomis ištapė marijonų dailininkas ir architektas Pranciškus Nemirauskas (1725 – 1795), produktyviai dirbęs iki maždaug 1780 m. ir valstybės saulėlydžio jis jau nesulaukė (koplyčia nugriauta apie 1963 m.). Tuo metu susiformavusi trikampė erdvė buvo labiau panaši ne į gatvę, o aikštę. 1777 m. šiaurinėje gatvės pusėje jau veikė parapijos mokykla. 1782 m. Marijampolės inventoriaus surašyme nieko nekalbama apie Bažnyčios gatvę, nes, matyt, joje nebūta nuosavų gyvenamųjų namų. Žinoma, kad jau tuomet per užtvanką būta tiltelio, skirto pėstiesiems.

1784 m. vienuoliai savo užrašuose konstatavo, kad nuo bažnyčios iki užtvankos – 100 žingsnių, o iki malūno – 160 žingsnių. 1809 m. gaisras supleškino malūną, išardė užtvanką. Įdomu, kad XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, tiesiant vandentiekį ir kanalizaciją, darbininkai iškasė didžiulį girnų akmenį. 1812 m. pelkėtos buvusios užtvankos pakrantės išdalintos miestiečiams. Statant mūrinę bažnyčią reikėjo daugiau kietos dangos kelių – būtent tuomet ir užpylė Jevonio slėnį ir suformavo gatvę.

XX a. pradžioje šioje gatvėje veikė „Žiburio“ mergaičių progimnazija. Bažnyčios gatvėje skirtingu laikotarpiu gyveno ar dirbo garsūs žmonės:  prezidentas K. Grinius, rašytojai V. Mykolaitis-Putinas, Šatrijos Ragana, toksikologas J. Trapas, altorių meistras V. Penčyla, muzikas J. Bendorius ir kiti.

Benjaminas Mašalaitis

Nuotraukoje

Bažnyčios gatvė žvelgiant iš bažnyčios bokšto; 1915 m. atvirukas.