Cukrinis diabetas: kaip su juo susigyveno Miglė?

5 dūriai į pirštus, 3 dūriai į pilvą – diena. 150 dūrių į pirštus, 90 dūrių į pilvą – mėnesis. 1800 dūrių į pirštus, 1080 dūrių į pilvą – metai. Ir jau beveik 7 metai, kaip girdžiu tas pačias replikas, tuos pačius klausimus: „Eina sau, aš tai taip negalėčiau“, „Tai tu daug cukraus valgei, kad tau čia taip?“, „O diabetas tikrai nepagydomas?“ „Vargšas vaikelis, tokia jauna, o jau tokia baisi liga“, man valgant ledus ar šokoladą: „Pala, taigi tau negalima saldžiai valgyti“…

Dažniausiai scenarijus klostosi taip: po sekundėlės iš manęs pasigirsta gilus atodūsis ir visada tokie patys atsakymai: „Deja, tektų ir tau badytis, jei diagnozuotų I tipo cukrinį diabetą ir norėtum dar pagyventi, o saldumynus valgyti aš galiu, tik reikia susileisti atitinkamą kiekį vaistų“. Ir savaime suprantama, jog 13-metei, kuriai galvon pradeda lįsti berniukai, liemenukai ir kiti šūdukai, pats maloniausias dalykas tikrai nebuvo mintyse skaičiuoti, kiek ten angliavandenių toje didelėje Havajų picoje ar kiek vaistų susileisti, kad mūsų linksmas pasisėdėjimas picerijoje su draugais nepasibaigtų ašaromis ligoninėje. Sveika, paauglyste, maišto ir kvailionių amžiau!

Kartais man atrodo, kad vietoje diagnozės „paauglystė“ aš išgirdau kitą, iš kurios, deja, išaugti negaliu – cukrinis diabetas. Žinot kaip ten sako: jei turi problemą, kurios negali išspręsti, tai visada gali keisti požiūrį. Ir tą aš jau ilgą laiką stengiuosi daryti, tik nepasakyčiau, kad šis procesas nutrūkstamas.

DIABETO DIAGNOZAVIMAS

Taigi, kaip viskas prasidėjo? 2012 metų lapkričio viduryje man buvo diagnozuotas I tipo cukrinis diabetas. Pamenu, gydytojai įvardijus, kad liga yra pirmojo tipo, aš slapčia nudžiugau, nes galvojau, kad čia lyg vėžio stadijos ir man dar tik „pirmoji“. Yay, gyvensiu! Gyvent gyvensiu, bet kokia bus to gyvenimo kokybė, jei liga įsikabino manęs kaip koks parazitas, nuolat tikrindamas mano imunitetą kylančioms blogoms mintims ir baimėms? Juk ji fucking nepagydoma!

Pirmiausia, ačiū mano visapusiškai išsilavinusiai mamai, kuri buvo girdėjusi apie cukrinio diabeto simptomus (paradoksas: šluote šluoji šaldytuvą, bet svoris krenta; vandens, atrodo, gali išgerti visą ežerą, bet vis tiek neatsigersi; net jei šeima siūlo pačias smagiausias pramogas dienos praleidimui – tu vangiai numoji ranka ir apsiverti ant kito šono lovoje etc.) ir nuvedė mane į polikliniką, kur dūrė į pirštą ir tikrino, kiek cukraus yra mano kraujyje. Tyrimas gerokai viršijo visas normas ir nuo to momento viską bandydama prisiminti jaučiuosi lyg būčiau apgirtusi: greitosios automobilio švyturėliai, gulėjimas dvivietėje intensyvios priežiūros palatoje, kurioje su nuo verkimo ištinusiomis akimis vos galėjau įžiūrėti adatas ant rankų ir priešais mane kitoje lovoje gulintį sunkios būklės berniuką, kurio mama į mane žiūrėjo gailesčio kupinu žvilgsniu, kas mane labai erzino. Ir visa tai vos per pusdienį!

Pirmąjį kartą ligoninėje pragulėjau apie 2 mėnesius ir tą laiką galima apibūdinti visaip: mokymasis gyventi iš naujo, susitaikymas, susigyvenimas, visų siuntimas velniop, ilgiausio verkimo rekordo siekimas, pažindinimasis su likimo broliais ir sesėmis, savo vidinės stiprybės išbandymas, klausimų kėlimas sau, mamai, gydytojams ar net Dievui.

Kita vertus, taip susiliejau su ligoninės aplinka, pripratau prie jos kvapo bei nuolatinio baltų studentų chalatų šurmulio ir jų uždavinėjamų klausimų, kad nusprendžiau su tuo susieti savo gyvenimą! Dabar studijuoju mediciną.

KAIP GYVENTI SU CUKRINIU DIABETU?

Taigi, kokia gi ta mano kasdienybė ir „kaip aš taip galiu gyventi”? Psichologė man patarė diabetą įsivaizduoti kaip mokytoją, kuris mane nori išmokyti pasirūpinti savimi. Kuo pasireiškia tas rūpestis? Na, oda ir nervinės galūnėlės už dūrius man tikrai nedėkoja, bet galbūt tai kompensuoja akylas mano žvilgsnis į maisto lėkštę, dienos režimo laikymasis ir pastangos neleisti stresui veikti mano organizmo pasitelkiant sportą. Žinoma, nesiruošiu optimistiškai piešti savo kasdienybės ir svaičioti, kokia štai laiminga esu, kad likimas man pamėtėjo šią ligą, bet, žinote, kaip sakoma, kas mūsų nenugali… Kita vertus, daugybę baimių turiu ne tik dėl komplikacijų, kuriomis skundžiasi eilėje laukiantys ir ilgai sergantys žmonės, bet ir dėl ateities – dėl būsimos šeimos, galų gale, dėl savo galimybės pačiai būti endokrinologe ir žmonėms įkvėpti vilties taip, kaip kadaise jos įkvėpiau pati.

Mūsų, diabetikų, kasdienybė ne visai įprasta: atsikeli, duri į pirštą, lašini kraują ant specialios juostelės, stebi, ką rodo cukraus matavimo aparato ekranas. Kartais pamačius rezultatą norisi verkti, kartais – šokti, bet tik nuo tavęs priklauso, kokia bus tavo šiandiena. Ar suimsi ligą į savo rankas ir dėsi visas pastangas skaičiuodama angliavandenius, vaistų kiekį, ar leisi kontrolei pabėgti?

Kartais atrodo, kad ta liga toookia didelė, kad jos savo rankomis apimti negali ir ji tiesiog mėgaujasi tave kankindama. O kartais ji – tavo sąjungininkė. Prie mūsų prisijungia ir insulinas. Tai – hormonas, kurį paprastai išskiria mūsų kasa ir mums net galvoti apie tai nereikia. Mums, cukrinukams, insuliną tenka tiektis patiems iš išorės. Čia ir prasideda visas linksmumas: kiek vienetų insulino leistis? Kyla rizika, kurios neapskaičiavus gresia arba per aukštas cukraus kiekis kraujyje, kitaip vadinamas hiperglikemija, arba per žemas – hipoglikemija. Greta gali sekti alkio ir pykčio priepuoliai, šalto ar karšto prakaito bangos, nuolatinė baimė pasinerti į komą, isterija ir visiškas užsiknisimas.

Kas padeda nuo viso to atsijungti? Kiekvienas individualus, tad ir būdų ieško skirtingų, bet man, kaip gamtos vaikui, padeda pasivaikščiojimas Vingio parke ir gilus kvėpavimas. Padeda žmonės aplink (jei neužknisa savo klausimais, o tiesiog yra šalia). Padeda intensyvūs mokslai, kurie neleidžia susitelkti tik į save. Padeda gera knyga kartu su karšta arbata ir šokoladu.

Daug kas padeda, tik, manau, turi nenuilstamai ieškoti pagalbos. Kita vertus, kartais pavargsti ir ieškoti. Jei manęs paklaustų, kaip galėčiau jaunam žmogui paaiškinti jo kovos būdą su liga, aš turėčiau tokį atsakymą: įsivaizduok savo ligą kaip krepšinio rungtynėse esančią priešininkų komandą. Ji sudaryta iš baimių, gailėjimosi, graužaties, streso. Šie jausmai stiprūs ir gąsdinantys. O kas sudaro tavo komandą? Tu, režimas, žinios, tavo artimieji, gydytojai. Ar ji stipri? Priklauso nuo to, kaip gerai jūs treniravotės tarpusavyje. Žaidimas prasideda: vieną kartą tritaškį įmeta priešininkai, kitą – tavo komanda. Kai labai pavargsti, gali pailsėti ir paprašyti atsarginio žaidėjo pasikeisti. Bėda ta, kad jautiesi atsakingas už visą komandą, todėl privalu rasti būdų, padedančių greitai pailsėjus su nauju trenksmu grįžti į žaidimą ir nugalėti. Tai nėra lengva ir gali tekti patirti daug pralaimėjimų, bet tebūnie jie su nežymiu rezultatų skirtumu.

Savo rungtynių aš sužaidžiau visai nemažai, bet laukia dar daug. O priešininkų komandai, kuri vadinasi DIABETAS, norėčiau padėkoti už tai, kad neleidžia man užmigti nei ant laurų, nei ant spyglių, kad priverčia kasdien bent jau paimti į rankas kamuolį.

O laimėjau jau nemažai: tenka pažinti labai daug įkvepiančių nuostabių žmonių iš viso pasaulio, įkvepia domėtis dalykais, kuriais įprastai gal net nesidomėčiau, bet staiga suprantu, kokie jie man reikalingi. Ir, žinoma, laimėjau tai, kad dabar esu kur esu – šiugždančiu baltu chalatu, studentų būryje, stebėdama žmonių žaidžiamas rungtynes su savo ligomis.

 

Tekstas: Miglė Miglinaitė
Iliustracija: Julija Svidraitė

Jums gali patikti

Komentavimas negalimas