Gelgaudiškio dvare pristatoma žinomo Kauno ir Lietuvos dailininko, muzikanto bei nepaprastai įdomios asmenybės Gintauto Velykio kūryba.
Menininko, kuris savo kūryboje atranda ir pritaiko vis naujas vaizduojamojo meno technikos rūšis. Kovo pabaigoje į Gelgaudiškį jis atvežė naujausią skaitmeninės tapybos darbų parodą „Priminimai“.
Savita kūrybos technika
Gintautas Velykis dirba tapybos, kompiuterinės grafikos technikomis, tačiau yra sukūręs ir savitą, originalią techniką, kuri išgaunama iš sukonstruoto optinio vaizdo, veikiančio panašiai kaip faksas. Kas dailininką pastūmėjo būti ne vien kūrėju, bet ir išradėju? „Pradėjau dirbti su kompiuteriais, kai buvo įkurta pirmoji Kaune kompiuterinės grafikos įmonė. Daug laiko praleisdavau dirbdamas kompiuterine technika, spausdintuvais. Tad idėja sukurti ką savito kirbėjo ilgai, o kai atsirado tinkamas momentas – ją įgyvendinau. Kūrimas šia tecnika – rankų darbas. Tai kaip įrankis, kur galima dažą koreguoti, visaip valdyti. Tarsi parkeris. Juk jis pats nerašo, jam reikia rankos“, – šypsosi pašnekovas.
G.Velykis yra surengęs daugiau nei 20 personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje.
Technika, kuria atlikti parodos „Priminimai“ darbai – geriausias nūdienos meno išraiškos priemonių įtakos pavyzdys. Tačiau tiek ieškantieji originalių kūrybinių sprendimų, tiek nepasitenkinantieji dailės kūrinių išorine forma „Priminimuose“ ras sąvąjį meno žavesio „akmenėlį“. Paveiksluose nesunku įžvelgti retro grafikos elementus, pajusti futuristinio meno, išradingai maskuojamo geometrinėmis formomis įspūdį, pajusti juose pasislėpusią vidinę šilumą. Žvelgdami į menininko darbus tarsi kiekvienas randame dalelę savo praeities ir ateities.
Kodėl medinė architektūra?
Gelgaudiškio dvare eksponuojamuose darbuose nesunku atpažinti Kauno Žaliakalnio senuosius medinius namus – kai kurių, pasak parodos autoriaus, jau nebėra. „Gyvenu Kaune, vaikštau po Žaliakalnį – gražus kalnas, šlaitai, senoji „brazilka“. Nuolat daug metų ten vaikštau ir fotografuoju, o paskui iš tų sustabdytų akimirkų gimsta mano darbai. Juk kai kurių medinukų jau nebėra – juos nusinešė laikas ar nugriovė nemokšiška žmogaus ranka… O mano darbuose liko!“, – mintimis dalijasi pašnekovas. „Mane neramina dabartinio meno postmodernizmas, minimalizmas. Toks baltų sienų sindromas. Užtenka baltos sienos, ant kurios padedi tašką, o jau sakoma, kad ten visos socialinės problemos gvildenamos. Čia toks „pritempimas“.
Dailės eksperimentatoriaus naujausi sumanymai įkvėpti įvairių objektų ir noro materijose ieškoti daugiau gyvybės. Atrodo, kad net akmuo, besislepiantis namų sienose, įkūnija amžinumą, ištvermę, dvasios stiprybę.
Muzikinės improvizacijos
G.Velykis ne tik kompiuterinės grafikos kūrėjas, reklamos specialistas, išradėjas, bet ir muzikantas – į rankas mėgsta paimti gitarą. Jis improvizuoja elektrine gitara, kuria muziką. Autorius sako, kad šalia jo visąlaik stovėjusios dvi mūzos, kartais net nežinodavęs, kuri svarbesnė… „Dažniausiai porą savaičių vien tik groju, nes jeigu tapau, tai jau susimaišau dažus, pasiruošiu ir pradedu – tada porą savaičių nieko nebegaliu daryti. Nes įdirbis jau yra, esu „įsivažiavęs“, – pasakoja menininkas ir priduria – improvizacijai reikia įkvėpimo, dvasinio pastūmėjimo.
O gal muzika padeda kurti vaizduojamuosius menus ar atvirkščiai, menai padeda muzikuoti? Pasak G.Velykio, tai praktiškai tas pats: vienur su dažais dirbi, kitur su garsais. Darąs tą, ką tuo metu nori ir gali. Emocijas menininkas dažniau išreiškia muzika, bet kartais technologijos užkerta kelią ar apriboja, o kitą kartą gali pritrūkti emocijos. „Aš nesu toks, kuriam kas gražu, tas gerai. Menas nebūtinai turi būti dailus“.
G.Velykio parodą Gelgaudiškio dvare rengia Kauno meno galerija „Aukso pjūvis“ ir Gelgaudiškio kultūros centras, ji veiks iki balandžio 30 d.
Gelgaudiškio KC parengta informacija
