„Kur baronai žmones terorizavo, ten dabar lietuvių sodybos dvelkia kultūra“, – tokią publikaciją suradau prieškario šaltiniuose. „Gelgaudiškyje pasižvalgius“, – 1935 m. į mažą zanavykų miestelį atkreipė dėmesį reporteriai.
Pasak prieškarinio pasakojimo, „Gelgaudiškis mažas Zanavykijos miestelis, šeši kilometrai nuo Šakių ir vienas kilometras nuo Nemuno. Čia yra kelios krautuvės, Visauskio plytinė, paštas, policija, mokykla.
Gelgaudiškio valsčiaus kaimai daugiausiai sudaryti iš dvarų. Dabar tie dvarai išdalyti Nepriklausomybės kovose dalyvavusiems savanoriams ir darbininkams. Pradžioje naujakuriams buvo sunku, bet gavę iš valdžios pašalpas ir iš Žemės banko paskolas, visi įsikūrė gana gerai.
Praeityje Gelgaudiškio valsčiuje buvo bemaž visur dvarai. Kaimų buvo visai mažai. Seni žmonės pasakoja, kad baronas Koidelis gimus jo šeimoje vaikui, ta proga, iš kelių kaimų atimdavo žemę ir įkurdavo naują dvarelį. Ūkininkams, kurie nesutikdavo žemės perleisti geruoju, baigdavosi nekaip: liepsnodavo ištisos trobos.
Prieš pirmąjį pasaulinį karą į barono kiemą atėjo liūdnos dienos. Caro valdžios spaudžiamas, kaip vokietis, turėjo palikti Lietuvą. Visus savo turtus už pusę milijono rublių pardavė magnatui Komarui.
Naujasis dvarininkas Komaras buvo gana keistas. Pasižymėdavo išdidumu. Kai sutikdavo elgetą vežantį iš jo miško žabus, reikalaudavo susimokėti keliolika kapeikų. Kitaip nepatingėdavo ir atėmęs iš vargšo šakas, išsvaidydavo jas po mišką.
Komarą labai gerbdavo kunigai. Magnatas puikiai kalbėjo lietuviškai, tačiau šventieji tėveliai evangeliją jam skaitydavo lenkiškai. Manoma, kad per pirmąjį pasaulinį karą Komaras išvyko į Lenkiją ir daugiau į Gelgaudiškį nesugrįžo.
Dabar (nepriklausomoje Lietuvoje autor. pastab.) jo rūmuose, kuriuos statė Varšuvos architektai, įsikūrusi vaikų prieglauda. Vasaromis į čia atvažiuoja keli šimtai mažųjų ligoniukų.
Į rytus nuo rūmų tęsiasi didelis parkas. Čia dar dvelkia praeities romantika. Ilgomis liepomis nusodintos aikštės. Supilti kalneliai ir viskas sutvarkyta. Parko šimtamečiai ąžuolai apipinti pasakojimais ir legendomis.
Viskas užsilikę nuo baudžiavos laikų. Viskas padaryta baudžiauninkų rankomis. Tame pačiame parke dunkso ir baronų kapai. Čia ilsisi kaulai tų senelių, kurie dabar (tarpukaryje autor. pastab.) Vokietijoje užima labai aukštas vietas. Čia palaidoti keli barono sūnūs. Šie jo sūnūs žuvo už Vokietiją. Patys kapai dabar labai apleisti.
Gelgaudiškio valsčiaus vietos, esančios prie Nemuno, yra nepaprastai gražios. Ypatingai Pakalniškių kaimo smėlynas. Neaukštus kalnelius apaugo elgės ir pušys.
Už trijų kilometrų nuo Gelgaudiškio Kauno link, yra Aukštojo Gelgaudiškio dvaras su labai gražiu parku. Į čia vasaros metu atvyksta labai daug kauniečių. Šįmet čia vasarojo ir mūsų mylima rašytoja Sofija Čiurlionienė. Buvo žmonių ir iš užsienio, nes daug ką domina netoli nuo dvaro esančios Zamkaus ir Raudonės pilys.
Visos Gelgaudiškio valsčiaus panemunės pilnos įdomių istorijų. Tačiau istorijos miršta kartu su senais žmonėmis, kurių pasakojimų niekas neužrašo.
Kultūros atžvilgiu Gelgaudiškio valsčius skiriasi nuo kaimyninių valsčių. Visi vieškeliai nupilti žvyrium, ant upių padaryti tiltai, mokyklos įrengtos prisilaikant higienos reikalavimų.
Žmonės susibūrę į organizacijas. Gyvuoja Šaulių sąjungos vyrai, tautininkai, jaunalietuviai, ūkininkai. Kultūra labiausiai rūpinasi Gelgaudiškio valsčiaus viršaitis Matijošaitis, mokytojas Jurgelis, atsargos leitenantas Paliukas, kun. Augustaitis. Džiugina, kad valsčiuje nyksta kortininkų klubai, vakaruškos, ir kiti negerumai, – pažintį su zanavykų Gelgaudiškiu užbaigia prieškario reporteris.
Tomas Sušinskas
