Be tėvų globos likę vaikai iš anksto ruošiami naujam gyvenimo etapui pilnametystei. Jiems padedama sustiprėti psichologiškai, jie gauna informaciją apie pagalbą, paramą ir lengvatas, kuriomis gali pasinaudoti savarankiško gyvenimo kelyje. Per metus vien Kauno regione pilnametystės globos namuose, šeimynoje ar globėjo šeimoje sulaukia apie dvidešimt jaunuolių.
„Kiekvienas vaikas – atskiras likimas. Kiekvieno situacija yra individuali, – kalba Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus patarėja Regina Klevinskienė. – Daliai jaunuolių saugumą sukūrė rūpestingi globėjai, jų gyvenimas toliau eina savu ritmu, nesukeldamas nerimo. Bet vis dar yra sunkiau pirmąsias savarankiško gyvenimo pamokas priimančių įstaigų globotinių.“
Adrijui atmintin įsirėžė verkianti globėja
19-etis Adrijus B. šią savaitę pasirašė sutartį su viena Kauno profesinio rengimo mokykla. Planuoja mokytis su gyvūnų priežiūra susijusios specialybės. Vaikinas bandys įgyti profesiją, susirasti darbą. Viliasi, kad vėliau įgyvendins savo svajonę tapti veterinarijos gydytoju.
Jaunuolis pasakoja, kad mokytis jam niekad nebuvo labai lengva. Pas globėją Kauno r. jis apsigyveno jau bebaigiąs antrą klasę. Persikėlęs į naują mokyklą, neslepia, jautėsi visišku nevykėliu, sulaukė bendraklasių patyčių: skaitė skiemenuodamas, rašyti nesisekė, mokytojo užduodamų klausimų tiesiog nesuprasdavęs, neskyrė net metų mėnesių. Pradinę mokyklą baigė pagal modifikuotą programą.
„Globėja kiekvieną dieną ruošdavo kartu su manim namų darbus. Labai gerai atsimenu, kaip kartą net apsiverkė iš beviltiškumo: ji nesuprato, kodėl pratybų užduotis „užbraukti kas antrą langelį“ man yra neįveikiama. O aš tiesiog nesupratau, ką reiškia „kas antrą“, – dalijasi prisiminimais pašnekovas, jo žodynas buvo labai skurdus. Dabar vaikinas mano, kad tas momentas buvo tarsi lūžis, paskatinęs jį stengtis, nenuvilti kitų.
Adrijus šiandien save laiko pakankamai išprususiu žmogumi, pastebi daugiau už bedraamžius žinąs apie teatrą, kiną, yra apsiskaitęs, tokios knygos kaip „Trobelė“, jau seniai perskaitytųjų lentynoje. Jis pabrėžia, kad su globėja, jam pasisekė: „taip paprastai tapom savi, kartais galvoju, kad kažkokia klaida įvyko gimdymo namuose, ne pas tą mamą patekau“.
Adrijus su biologine mama ryšio nepalaiko. Ši niekada nerodė noro susitikti. Su ja gyveno iki ketverių, patyrė skurdą, smurtą, tikrą badą. Trejus metus praleido globos namuose. Po metų viešnagės savaitgaliais ir biologinei mamai teismo keliu ribojus valdžią, berniukui buvo nustatyta nuolatinė globa šeimoje.
„Kai užsimezga tvirtas ryšys su globėjais, o vaikas jaučia turįs tikrą šeimą, tai geriausia, kas gali nutikti. Tęstiniai santykiai su globėjo šeimos aplinka suteikia atramą visam gyvenimui. Žinojimas, kad globėjų namų durys nežsidaro, čia išlieki laukiamas, svarbus žmonėms, kurie užaugino, gali bet kada gauti jų patarimą, į tuos namus atvykti pasisvečiuoti ar padėti, tiesiog būti kartu, yra labai svarbus kuriant pilnavertį gyvenimą, šeimą“, – įsitikinusi R. Klevinskienė.
Jauna mama savo gyvenimo nebesupranta
Kėdainių regione gyvenančios Adrijaus bendraamžės Vilmos M. likimas klostėsi sudėtingiau. Šiandien ji – socialiniame būste besiglaudžianti vieniša mama. Verčiasi sunkiai, jaučiasi niekam nereikalinga. „Dažnai esu pikta, – tarsteli sutrikusi devyniolikmetė. – Net ir ant vaiko pykstu, nors žinau, kad jis tai dėl nieko čia nekalas.“
Vaiko tėvas (tėvystė oficialiai nenustatyta) tik palikusiai globos namus mergaitei padėjo greičiau išleisti vienkartinę įsikūrimo pašalpą ir dingo. Vilma pasakoja, kad pagudravo draugo pamokyta, pirko buitinius prietaisus, kuriuos tuojau pat kam nors parduodavo, o pinigus pasiimdavo draugas. Taip beveik trijų tūkstančių eurų valstybės vienkartinė parama įsikūrimui labai greitai išgaravo.
„Draugas tada manim rūpinosi, man patiko. Gaila, kad viskas pasikeitė. Būtų gerai, jei nors kokiam geram žmogui rūpėčiau. Kad pasikalbėti būtų galima, suprastų mane. Ateina socialinės darbuotojos, bet jos tik pamoko, prižiūri, jos gi ne mama“, – atvirauja pašnekovė.
Šiai merginai yra tekę pabuvoti areštinėje – dar nepilnametė sulaikyta už vagystę. Ji nepritapo globos namuose, nepavyko išsilaikyti pas globėją. Visur koją pakišo noras gyventi be ribų ir taisyklių. Kaip pati sako, labiausia nemėgsta, kai kiti jai vadovauja.
Besibaigiant pokalbiui, Vilma kuo nuoširdžiausiai pasidalija jausmais: „Gal ir nebuvau labai gera. Dabar vis pagalvoju: nenoriu, kad vaikas gyventų kaip aš. Globos namuose aš nuo gimimo, rado gatvėje paliktą. Keistas jausmas, kai esi vienas. Daug žmonių aplink, visi su kažkuo, kažkur eina. O tu, nu visiškai, viena…“.
„Priklausyti šeimai yra vienas didžiausių kiekvieno vaiko poreikių, čia susiformuoja saugumo jausmas, pasitikėjimas. Globos namuose užaugusiajam savarankiškas gyvenimas neretu atveju prasideda didžiuliais iššūkiais. Nors likimo valiai žmogus nepaliekamas, teikiamos palydimosios globos paslaugos, ne visiems pavyksta planuoti gautas išmokas, atsilaikyti prieš pagunas. Institucinės globos pertvarka įgauna pagreitį. Jos tikslas, kad vieniši vaikai augtų tik šeimos aplinkoje“, – pabrėžia R. Klevinskienė.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba
