Paežerių dvaro kieme nuo liepos 20 d. lankytojus pasitinka fotografo Kęstučio Inkratos parengta Vilkaviškio krašto kalvų ir nuo jų atsiveriančių panoramų paroda. „Gražios mūsų kalvos ant žemelės delno“ – romantišką pavadinimą savo parodai pasirinkęs autorius kviečia pasigrožėti mūsų rajono kraštovaizdžiu iš paukščio skrydžio, naujai pažvelgti į fotografo akims atsivėrusias erdves, o paskui, galbūt, aplankyti tas vietoves ir dar kartą pasigrožėti.
Į Lietuvą atvykę užsienio turistai jau seniai pastebėjo mūsų krašto natūralią ir žmogaus sukurtą žalumą, džiaugėsi švariais
vandens telkiniais, gėrėjosi rūpestingai tvarkomomis gyvenvietėmis, atsikuriančiais dvarais. Šiais metais karantino sąlygomis savo krašto gamtos objektus ir kultūrinį paveldą atrado ir patys lietuviai, anksčiau egzotikos ieškoję svetimuose kraštuose. Prie krašto gamtos ir kultūros įdomybių atradimo labai prisidėjo muziejininkai, organizuodami „Lietuvos muziejų kelio“ renginius. Šiemet jau devintą kartą Lietuvos muziejininkai pakvietė istorijos mėgėjus, kraštotyrininkus ir visus besidominčius krašto kultūra į antrąjį nacionalinės kultūros tapatybės formavimo ir puoselėjimo programos etapą. Naujoji programa „Tėvynės ieškojimas“ skiriama Lietuvos Respublikos atkūrimo 30-mečiui, kviečia domėtis kraštovaizdžiu, pasižvalgyti nuo kalnų, kalvų, piliakalnių. Muziejų kelias prasidėjo Valstybės dienos išvakarėse Vilniuje ant Gedimino kalno, visą vasarą vingiuos per Lietuvos regionus ir rugsėjo 25 d. baigsis kultūrine sueiga Anykščiuose ant Liudiškių piliakalnio. Siekiant lankytojų saugumo, renginiai organizuojami savaitgaliais ir tik atvirose erdvėse. Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centras-muziejus Muziejų keliui vykdė rajono kraštovaizdžio tyrimą, parengė Kęstučio Inkratos fotografijų parodą „Gražios mūsų kalvos ant žemelės delno“.
Kiekvienas keliaujantis nuo Kauno iki Vilkaviškio pastebėjo, kad didesnės Suvalkijos dalies peizažas gana nuobodus – iki pat horizonto besitęsiančios lygumos ir dirbami laukai, paįvairinti tik nedideliais medžių ir krūmų sąžalynais, gyvenvietėmis ir soduose paskendusiomis sodybomis. Geografiškai įvairesnis ir keliautojo akiai patrauklesnis mūsų rajono reljefas. Šiaurinėje dalyje tęsiasi bekraštės lygumos, išraižytos upių ir upelių vingiais. Keliaujant į pietus link Gražiškių ir Vištyčio, nuo Bartninkų, Duonelaičių ir Vaišvilų kalvų atsiveria nuostabus kalnuotas peizažas – tai Sūduvos aukštumos pakraštys, Baltijos aukštumų kampinis masyvas. Sūduvos moreninė aukštuma susiformavo paskutiniame ledynmetyje, kai nuo ledyno skydo atsišakoję ledo liežuviai vienur išgulėjo dubumas ir lygumas, kitur sustūmė gana aukštus gargždingus akmeningus pylimus ir moreninių kalvynų ruožus. Dauguma Bartninkų – Gražiškių – Vištyčio masyvo stačiašlaičių kalvų yra 40–50 m santykinio aukščio. Jos dėmesį patraukia savo išvaizdžiais gūbriais ir tarpgūbriuose esančiomis daubomis, nedidelėmis pelkėmis ir telkšančiais ežerėliais. Daugelis kalvų turi intriguojančius pavadinimus: Ožiakalnis, Pietkalnis, Guobkalnis, Stabūkalnis, Varnakalnis, Verstinkalnis, Svirkalnis, Vyskupkalnis. Mažesnių kalvų pavadinimai atsirado nuo žemės ar prie jos įsikūrusios sodybos savininko pavardės: Kijausko kalnas (prie Gražiškių), Butikio ir Stoškaus kalvos Užbalių k.,
/ Kęstučio Inkratos nuotrauka
Mickevičiaus kalnas, Puodžiūnkalnis (Sausininkų k.). Senovėje ant kai kurių kalvų buvo pastatytos bažnyčios, laidojami žmonės, įrengti piliakalniai su pylimais, apsaugos bokštais ir grioviais.
Kai kurie kalneliai iškilę daugiau kaip 100 m, o trys mūsų rajono kalvos yra aukščiausių Lietuvos kalnų dešimtuke – tai Dunojaus kalnas (aukštis 284, 75 m virš jūros lygio), Janaukos kalnas (aukštis 282,9 m) ir Pavištyčio kalnas (282,4 m). Užlipus ant bet kurio kalno kvapą gniaužia beribės erdvės, nuo kalvų atsiveriantis peizažas sužavi kiekvieną, o piliakalniuose galima pajusti protėvių dvasią. Tik ypač jautriems ir dėmesingiems keliautojams kalneliai atskleidžia savo įdomybes ir paslaptis.
Elena Rupeikienė,
Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus vyr. fondų saugotoja
