Į Kudirkos Naumiestyje iškilusio paminklo atidengimo iškilmes plūdo minios žmonių

Pirmoje Lietuvos Respublikoje Vinco Kudirkos asmenybė žavėjo lietuvius ir skatino patriotiškumą. Tuo metu buvo surinkti ir išleisti V. Kudirkos raštai. Kiekvienais metais himno autoriui pagerbti buvo skiriamos įvairių spaudos puslapių antraštės, specialūs žurnalų numeriai ir teatro veikalai. Per dvidešimt du nepriklausomybės metus apie jo gyvenimą ir veiklą buvo parašyta gausybė straipsnių ir publikacijų.

1934 m. birželio mėnesį, mažam Lietuvos miesteliui prie pat Vokietijos sienos, teko nemenkas iššūkis. Į tuo metu vadinamą Naumiestį nuo pat ryto pradėjo plūsti minios žmonių. Raiti ir pėsti, su automobiliais ir autobusais, vežimais ir karietomis užkimšo visas gatveles ir aikštes. Per miestelį pradėjo žygiuoti įvairios organizacijos su savo vėliavomis, uniformomis ir šūkiais.

Šios iškilmingos dienos priešistorė įvyko prieš keliolika metų. Naumiestyje buvo įsteigta Vinco Kudirkos paminklui statyti skirta draugija. Per tuos keliolika metų draugijos nariai rinko aukas ir lėšas pagrindiniam tikslui – būsimam V. Kudirkos paminklo finansavimui. Ilgamečiu draugijos pirmininku buvo išrinktas Naumiesčio burmistras Z. Skirgaila. Pačias priimtiniausias sąlygas ir projektą pasisiūlė parengti skulptorius Vincas Grybas.

Bene didžiausią finansinę injekciją įnešė Amerikos lietuviai. Surinko daugiau nei du tūkstančius litų. Nemenką sumą paaukojo tuo metu Lietuvos pašto direktoriumi dirbęs vilkaviškietis, kilęs nuo Matarnų kaimo, inžinierius Pranas Stanaitis. Lietuvos kariuomenės vado (1922-1923) Juozo Stanaičio brolis. Savo aukomis prisidėjo ir Naumiesčio apylinkių gyventojai.

1934 m. Pašto pasaulis Kudirkos paminklo atidengimas - Kopija
1934 m. Pašto pasaulis Kudirkos paminklo atidengimas – Kopija

Iš pradžių buvo numatyta Vincui Kudirkai skirtą biustą išlieti iš bronzos. Dailininkui bedėliojant paskutinius štrichus įvyko nelaimė. Kudirkos biustas nuvirto nuo stalo ir visiškai sudužo. Skulptorius Vincas Grybas nepasidavė ir kūrė toliau, tačiau jau nebe biustą, o Kudirkos figūrą. Tautos himno autorius šaukia tautą keltis, – tokia ekspresija pagaminta skulptūra buvo pristatyta visuomenei.

Grįžtant į tą rytą Naumiestyje, čia, 1934 m. birželio mėnesį, įvyko V. Kudirkos paminklo atidengimo iškilmės. Šaltiniuose teigiama, kad “Tokių didingų iškilmių Lietuvoje turbūt dar nebuvo. Tvarkai palaikyti sutraukta kitų miestų tvarkdariai. Pritvino pilna paminklo aikštė.”

Daugybė žmonių tikėjosi bent akies krašteliu pamatyti ir Pirmosios Respublikos prezidentą Antaną Smetoną. Tautos vadas į Naumiestį atvyko su ištisa delegacija: ministeriais ir karo vadais.

Miesto burmistras Skirgaila kreipėsi į valstybės prezidentą, ir ragino atidengti paminklą. Prašė suteikti teisę pasienio miesteliui vadintis Kudirkos Naumiesčiu. Vilkaviškio parapijos vyskupas Mečislovas Reinys visus šventino ir laimino.

Sakomose kalbose buvo nuolat pabrėžiama trisdešimt penkerių metų V. Kudirkos mirties sukaktis. Po Antano Smetonos žodį tarė Kudirkos draugu vadintas, buvęs prezidentas dr. Kazys Grinius. Lietuvos pašto direktorius Pranas Stanaitis paaiškino, kodėl Kudirka pasirinko knygnešio veiklą tęsti būtent Naumiestyje.

Iškilmių rytą aplink paminklą būriavosi “Aušros” laikų veikėjai: dr. Staugaitis, dr. J. Šliūpas, V. Šlekys ir kiti. Į Kudirkos Naumiestį sugužėjusios “Organizacijos, šauliai, sportininkai, nešdami per trisdešimt vėliavų, pro valstybės prezidentą praėjo paradu. Vėliau klebonijos sode įvyko iškilmingi pietūs, kur pasakyta visa eilė kalbų.”

Vinco Kudirkos paminklas buvo pastatytas didelėje miesto turgaus aikštėje. Aplink skulptūrą suformuotas vieno hektaro ploto skveras. Pabrėžiama, kad dėl šio skvero įrengimo Naumiesčio valdyboje buvo kilę daug ginčų: “Miestelio prekybininkų atstovai, kurių dauguma žydai, ėmė būkštauti, kad skvero aplink paminklą darymas gali būti pražūtingas jų verslams.”

Naumiesčio miesto taryba paminklui ir skverui lėšų visiškai neskyrė. Burmistrui kilo sumanymas kviesti ūkininkus talkon. Ūkininkai privežė skvero įrengimui reikalingos žemės, išvežė nereikalingus akmenis. Miesto inteligentai ir šaulių sąjunga padėjo skverą apsodinti gėlėmis ir klombomis.”

Dalis skvero pakraščių prieš paminklą buvo papuošta didžiulėmis žydinčių gėlių vazomis. Pats V. Kudirkos paminklas pagamintas iš baltojo dirbtinio marmuro. Aukštis siekia aštuonis metrus.

Prieškario spaudoje apie paminklą buvo atsiliepiama taip: “Kudirka – džiovininkas, įdubusiais skruostais, apsivilkęs lietuviška liemene, kairėje rankoje laiko “Varpą” ir ant jos apsiaustą. Dešinę ranką iškėlęs palydi savo šauksmą. Visa figūra ir akys rodo milžinišką energiją.

Figūra pastatyta ant aukšto pjedestalo, kurio priekinis šonas papuoštas reljefu. Vaizduojančiu Kudirkos vėlę, skambinančią Laisvės varpu “Kelkitės, kelkitės, kelkitės”. Pjedestalo užpakalinėje dalyje yra taip pat reljefas, vaizduojąs Kudirką kalėjime. Vakarų šone įrašytas Lietuvos himnas, o rytų šone – dvi skiltys iš Kudirkos eilraščio “Maniesiems.”

Tais pačiais 1934 prie Naumiesčio pavadinimo pridėtas žodis Kudirkos. Miestelis pradėjo puoštis ir gražėti. Buvo statomi nauji mūriniai namai, sodinami medeliai ir gėlės. Kudirkos Naumiestis, buvęs vokiško Širvintos miestelio šešėliu, pradėjo stiebtis į viršų. Paminklo atidengimo iškilmės tapo puikiu atspirties tašku miesto augimui.

 

Tomas Sušinskas

Jums gali patikti

Atsakyti

Jūsų el. paštas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE