Rašytiniai šaltiniai Igliauką mini nuo 1781 metų. Prienų seniūnas grafas Mykolas Butleris, Vilniaus vyskupo paragintas, tais metais pradėjo statyti bažnyčią, bet savo darbo nebaigė, nes kitų metų pradžioje mirė. Jo įpėdinis Kazimieras Sapiega statybai davė 6000 auksinų ir pasitarė su marijonų vadovybe, kad ji paskirs kunigą. Naujasis seniūnas statomai bažnyčiai nupirko kunigų rūbus ir daug įvairių bažnytinių reikmenų. 1783 m. Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis pripažino Igliaukos bažnyčiai Marijampolės parapijos filijos teises. Ši medinė šventykla buvo pašventinta Šv. Kazimiero titulu; šventinimo apeigas atliko Marijampolės vienuolyno prezidentas, kunigas Viktoras Volungevičius.
Jai iškilti padėjo ir vienas vienuolis marijonas, kurį nuolatinei tarnybai Igliaukoje 1781 m. delegavo Marijampolės vienuolynas; atvykėlis netrukus įsikūrė naujai pastatytame mediniame vienuolyne. Kunigui, rezidavusiam Igliaukoje, Prienų seniūnas skyrė kasmet 400 auksinių, po 6 statines kviečių ir grikių, vieną statinę žirnių, du meitėlius, vieną telyčią, keturis avinus. Dar duodavo lajaus, vaško, sūrių, sviesto, druskos. Išlaikė ir vargonininką. Bažnyčia gavo ir kelis sklypus žemės bei pievų. Tiesa, vėliau bažnyčios tarnų atlyginimai buvo tik mažinami, o žemės apkarpomos.
Iš kunigo Andriaus Katiliaus 1799 m. rašytų protokolų sužinome, kad tuo metu Igliaukoje kunigu tarnavo Fabijonas Grinkevičius, o jam talkino vadinamasis „brolis padėjėjas“ Juozas Jovaišas. Net ir prūsai 1803 m. kunigui išlaikyti skyrė tam tikrą sumą talerių. 1823 m. marijonų vizitacijos akte paminėta, kad prie vienuolyno veikė ir mokykla. Kadangi ji negalėjo talpinti visų norinčiųjų mokytis, tai marijonai vietinius ūkininkus ragino, kad šie savo namuose išlaikytų ir daraktorines mokyklėles. Tuo metu vienuolyne būta dviejų vienuolių. 1844 m. čia gyveno trys vienuoliai, amžiaus viduryje – 4, o prieš pat 1863 metų sukilimą – jau net penki.
Vienas iš jų – Marijonų generolas Jurgis Naruševičius (1847 – 1853) Igliauką pasirinko savo rezidencija (iki tol ji buvo Marijampolėje). Tuomet ir iškilo dviejų aukštų mūrinis vienuolynas, turėjęs didžiulį koridorių. Pastatas stovi ir dabar.
Po 1863 m. sukilimo caro valdžia Igliaukos vienuolyną uždarė, o kunigą Joną Žilinską ištrėmė į Rusiją. Kitas marijonas kunigas Juozapas Gegužinskas, apkaltintas lankęs miške sukilėlių būrį, taip pat 1864 m. iškeliavo į Sibirą. Dar vienas kunigas pats pasitraukė į užsienį. Klebonauti liko tik Vincentas Kačergis ir vienas marijonas vienuolis. 1883 – 1884 m. klebonas pastatė mūrinę vienbokštę neogotikinio stiliaus bažnyčią. V. Kačergis mirė 1897 m. ir buvo palaidotas Igliaukoje. 1898 m. Igliaukos bažnyčioje kunigas Juozas Skinkys pakrikštijo būsimą generolą Antaną Gustaitį (bažnyčioje yra atminimo lenta šiam įvykiui pažymėti).
XX a. pirmajame dešimtmetyje kitas kunigas dar labiau paaukštino bokštą, kuriam neilgai buvo lemta stovėti. Pirmojo pasaulinio karo metais rusai, pasitraukdami iš Igliaukos, jį susprogdino – taip vokiečiai neteko puikaus stebėjimo objekto. Kai 1915 m. vasaros pradžioje bažnyčioje apsistojo vokiečiai, rusai į ją paleido šaudmenis ir padegė. Nors sienos ir atsilaikė, tačiau bestogėje rengti pamaldų nebuvo galima. Kiti šaudmenys pataikė į vienuolyną, kurio rūsiuose nuo karo baisybių, slėpėsi miestelėnai. Liepsnos prarijo ir švietėjo Petro Kriaučiūno archyvą, kurį jis tikėjosi čia saugiai paslėpti; o Marijampolėje jis būtų nenukentėjęs. Per karą ištrypė ir kitaip išnaikino sodą, vešėjusį tarp šventoriaus ir ežero (bet išliko Sodo gatvė). Bažnyčios šventoriuje buvo palaidota apie 400 rusų karių, o gretimame šilelyje – apie dukart mažiau vokiečių.
Po karo (1921 – 1923 m.) bažnyčią aptvarkė taip, kad joje galėtų būti laikomos pamaldos. Deja, viso bokšto jau neatstatė. Suremontavo ir vienuolyną, kurį pritaikė klebonijai, tačiau jo struktūra jau buvo gerokai pakeista. Dabar šventorius išpuoštas – iškilo daugiau kryžių ir atmintinų akcentų.
Benjaminas Mašalaitis
Nuotraukose
- Igliaukos Šv. Kazimiero bažnyčia
- Igliaukos Šv. Kazimiero bažnyčios griuvėsiai 1916 m.
Komentavimas negalimas