In Memoriam Onutė Vyšniauskaitė-Mačiulienė
„Menant mūsų Onutę“…
Trapios žvaigždės, vis mažėjančiam žvaigždyne,
Gęstančiam, deja, be paliovos.
Tik, kada užgesime, nežinom,
Kai Lemtis mums pasirinkt neduos.
(A. Murauskienė)
Šių metų gegužės 2 d. užgeso dar viena ryški mūsų miesto žvaigždė-prozininkė, poetė, ilgametė humoro grupių vadovė, scenaristė ir režisierė Onutė Vyšniauskaitė-Mačiulienė.
Ji priklausė tai pačiai, anot poeto Justino Marcinkevičiaus, „30-ųjų metų gimimo“ kartai, nors gimė šiek tiek vėliau – 1932 m. balandžio 12.
Gyvenimas nuostabiame Dzūkijos kampelyje Jovaišių kaime (Lazdijų rajone), prie Ančios ežero, netoli miško, nebuvo rožėmis klotas. Tiesa, Jovaišių pradinę mokyklą ji suspėjo pabaigti, o Leipalingių vidurinę teko palikti, nes tėvas, apkaltintas partizanų slėpimu, 1948-aisiais 10-čiai metų buvo „pavėžintas“ į Sibirą. Šeimai teko slapstytis. Dėdės remiama O. Mačiulienė baigė Klaipėdos prekybininkų mokyklą. Dirbo padavėja Palangoje ir prekybininke Marijampolėje.
Susikūrus Maisto pramonės automatų gamyklai, Onutė čia išdirbo net 25 metus (1961–1986). Nuo 1961 m. Onutė pradėjo vadovauti (rašė scenarijus ir režisavo) humoro grupėms, daugkartinėms konkursų laureatėms ir diplomantėms, net 3 metus – absoliučiai geriausioms respublikoje. Šiai širdžiai mielai veiklai Onutė atidavė net 45 metus, iš jų 22 metus Marijampolės profesinio rengimo centro, kuriame dirbo, jaunimo humoro grupei „Jaunieji ūkininkai“, 12 metų – šauniajam duetui „M2“.
Dirbdama Automatų gamykloje, parašė pirmąjį scenarijų (nutylėdama autorystę), pati režisavo komediją „Kad ji prasmegtų, ta Amerika“. Vėliau sekė ir kiti scenai Onutės parašyti veikalai, kuriuos vaidinti taip mėgo Marijampolės rajono kultūros namų saviveiklininkai.
Galbūt todėl sunku patikėti, kad Onutės plunksnai priklausė ir daugybė partizanams skirtų dainų, kuriuos mažoji poetė rašė dar vaikystėje, matydama tiek nekaltai ištremtų, sužalotų ir nužudytų žmonių.
Mūsų Onutė, taip šmaikščiai atskleidžianti suaugusių žmonių silpnybes, buvo ir nepakeičiama mažųjų draugė, padovanojusi jiems net 7 savo parašytas knygeles : „Pirko meškinas bites“ (1994), „Bitė ir lietutis“(1996) „Žiužė prie upelio“(1997), „Velykos“ (1997), „Kiškių šviesoforas“ (1997), „Raudonviršio derybos“ (1998), „Vilko aludė“ (2005).
„Turbūt man, atėjusiai į šį pasaulį, Dievas skiepyte įskiepijo didelį jausmą – meilę . Meilę žemei, dangui ir ypač žmogui. Atimkite viską, tik palikite šalia žmogų“, – sakė ji, atverdama kitą savo kūrybos klodą – knygas, skirtas suaugusių skaitytojų auditorijai: apsakymų rinktinę „Istorinė obelis“ (2000) ir 2-jų dalių romaną apie savo gimtąjį kaimą „Užupių vėtros“ (2007 ir 2010).
Kokia buvo „mūsų Onutė“, kaip ją vadino daugybė marijampoliečių? Linksma? Liūdna? Užjaučianti? Suprantanti? Mylinti? Turbūt visokia. Kaip ir paskutinioji jos knyga „Gyvenimas rimtai ir nerimtai“.
Onutė Mačiulienė palieka mus, palikdama visų mūsų: artimųjų, draugų, bendradarbių širdyse daugybę šiltų, brangių akimirkų, mums padovanotas savo parašytas knygas. Bibliotekose dar galime rasti ir jos eilėraščius, kartu su kitų Marijampolės literatų klubo „Sietynas“ (kuriame ji buvo nuo pat įkūrimo 1999-ųjų metų) narių kūriniais sugulusius net į 4 klubo almanachus (1999–2004), spausdintus žurnale „Šluota“, laikraštyje „Akistata“, vietiniuose spaudiniuose „Suvalkietis „ ir „Savaitė“. Tai didelė dalis jos pačios. Ir tik nuo mūsų priklauso, ar išsaugosime tą jos mums paliktą turtą.
Velionė Onutė Mačiulienė bus pašarvota šiandien, gegužės 4-ąją, 12-ą valandą, Marijampolės laidojimo namuose „Sustojęs laikas” (Vokiečių g. 3). Karstas išnešamas rytoj, penktadienį, gegužės 5-ąją, 13.00 val.
Marijampolės savivaldybės informacija
