Marijampolės savivaldybės administracijoje kiekvieną dieną savo žiniomis, jautrumu ir žmogiškumu dalijasi 18 skyrių ir 6 seniūnijų kolektyvai. Galbūt ne visi gyventojai žino, ką veikia kiekvienas iš jų, su kokiais iššūkiais susiduria ar kokias istorijas slepia jų kasdienybė. Kartais net patys kolegos nustemba sužinoję, kiek daug rūpesčio ir širdies yra įdedama ten, kur iš pažiūros – tik formalumai.
Tęsiame naują rubriką „Ką veikia ta savivaldybė?“ – čia kiekvieną savaitę atversime duris į vis kitą skyrių, kalbinsime čia dirbančius žmones, klausysimės jų minčių ir dalinsimės istorijomis, kurios gimsta iš rūpesčio ir pašaukimo, ir paneigsime įvairius susikurtus mitus.
Šiandien atveriame duris į Piniginės paramos skyrių, o mūsų pašnekovė – skyriaus vedėja Vida Bružinskaitė.
Koks buvo Jūsų pirmasis darbas ir ar norėtumėte jį dar kartą išbandyti?
Pirmuosius darbus pradėjau dar vaikystėje – jie buvo be atlygio, bet labai tikri. Kaip ir daugeliui kaime augusių vaikų, man teko ravėti runkelius, vartyti šieną, prižiūrėti daržus. Tai pirmosios gyvenimo pamokos – kantrybės, atsakomybės, darbo vertės. Pirmasis oficialus darbas už atlygį buvo dar prieš įstojant į universitetą – rūbinėje P. Kriaučiūno bibliotekoje. Iš pirmo žvilgsnio paprastas darbas, bet jis išmokė labai daug: bendravimo su žmonėmis, supratimo, ką reiškia būti komandos dalimi. Studijų metais praktiką atlikau kaip ekonomistė – tada supratau, kad darbas reikalauja ne tik žinių, bet ir gebėjimo matyti į priekį. Tikroji karjera prasidėjo prieš 33 metus Marijampolės savivaldybėje, kur pradėjau buhaltere Socialinės paramos skyriuje. Nuo tada skaičiai mane lydi nuolat, bet dabar jie ne tik lentelėse – jie virsta sprendimais, kurie keičia žmonių gyvenimus.
Kaip atrodo įprasta Jūsų skyriaus darbo diena?
Mūsų darbo dienos niekada nebūna vienodos, bet pradžia visada ta pati – sistemos, laiškai, dokumentai. Po to darbas išsiskirsto: vieni kolegos nagrinėja prašymus, kiti konsultuoja gyventojus, priima sprendimus dėl išmokų, pildo klausimynus ar sprendžia skundus. Dažnai tenka padėti žmonėms grįžti į darbo rinką, ieškoti sprendimų čia ir dabar. O kartais dieną pakoreguoja netikėti klientai ir jų istorijos. Tokiais momentais ypač svarbu išlikti ramiems, profesionaliems ir empatiškiems – juk pas mus žmonės ateina ne iš gero gyvenimo.
Kas Jus motyvuoja kasdien ateiti į darbą?
Mane motyvuoja prasmė. Žinojimas, kad šis darbas yra reali pagalba žmogui, kuris šiandien galbūt ieško vienintelės vilties. Kartais užtenka paprasto šilto žodžio ar paramos, kad žmogus vėl pajustų, jog nėra vienas. Įkvepia ir darbo įvairovė – kiekviena situacija yra kitokia, kiekvienas žmogus ateina su savo istorija. Labai branginu savo komandą – tai žmonės, kurie ne tik dirba, bet ir palaiko vieni kitus. O gražiausia akimirka – kai po daugelio metų sutinki žmogų, kuris pasako: „Ačiū, kad man tada padėjote“. Tokie žodžiai įprasmina visas pastangas.
Kaip apibūdintumėte savo vadovavimo stilių?
Vadovavimą suprantu kaip bendradarbiavimą. Dažnai sakau, kad nesu „vedėja“ – esu tokia pati komandos narė, tik su kiek kitokia atsakomybe. Sprendimus neretai priimame drauge, nes diskusijose gimsta geriausios idėjos. Man labai svarbus pasitikėjimas, atviras bendravimas ir pagalba vieno kitam. Taip pat negaliu pamiršti, kad už visą skyriaus darbą atsakomybė tenka man, todėl vidaus kontrolė yra būtina. Mano darbo principas – sakyti tiesą, net jei ji ne visada maloni. Todėl ant mano durų ir kabo užrašas: „Žmonės visada neapkentė tų, kurie į akis sako tiesą. O be reikalo… Tokie niekada nesmogia į nugarą“. Tai primena, kad sąžiningumas yra tvirčiausias pagrindas.
Kokią frazę dažniausiai kartojate darbe?
Mano dažniausiai kartojama frazė: „Darykime, kad žmogui būtų geriau“. Ji lyg švyturys, primenantis, kad visi mūsų veiksmai turi vieną tikslą – padėti žmogui.
Kokia buvo juokingiausia situacija darbe, kurią prisimenate su šypsena?
Kartą į skyrių užėjo klientas ir parodė, kad už diržo turi pistoletą. Pirmą akimirką situacija pasirodė rimta, teko kviesti policiją. Tik vėliau paaiškėjo, kad tai buvo žaislinis ginklas. Tada buvo daug nerimo, bet šiandien prisimename su šypsena – tai viena iš tų istorijų, kurios darbe tampa bendrais prisiminimais.
Jei Jūsų darbo vieta būtų pavadinta pagal filmą ar serialą, koks tai būtų pavadinimas?
Mūsų darbas labai panašus į filmą „Įkalinti laike“. Laikas čia lemia viską – klientai dokumentus turi pateikti laiku, o mes turime suspėti laiku priimti sprendimus ir išmokėti paramą. Viena diena vėlavimo – ir jau sulaukiame dešimčių skambučių. Tai nuolatinis bėgimas su laikrodžiu.
Koks būtų Jūsų skyriaus darbo tempas – kaip šachmatai, maratonas ar „Formulė 1“?
Mūsų darbas telpa į visus tris palyginimus. Šachmatai – kai reikia labai tiksliai analizuoti situacijas ir matyti kelis žingsnius į priekį. Maratonas – nes tai darbas be finišo, mėnuo po mėnesio. Ir „Formulė 1“ – kai ateina laikotarpiai, kai reikia dirbti visu greičiu, pavyzdžiui, šildymo sezono pradžia ar išmokų vaikams pratęsimas.
Koks yra didžiausias mitas apie Jūsų darbą, kurį norėtumėte paneigti?
Viena dažniausiai girdimų frazių: „Sėdi jos ten ant pinigų maišo ir niekam neduoda“. Kartais net sakoma, kad pašalpas pasidaliname tarpusavyje. Iš tiesų kiekvienas euras yra griežtai apskaitomas, o jo skyrimas – atsakingas procesas, reikalaujantis daug kriterijų įvertinimo. Dar vienas mitas – kad mes viską matome ir viską žinome. Iš tiesų, nepateikus prašymo ir dokumentų, išmokos negali būti paskirtos. Mes esame ne „pinigų saugotojai“, o žmonių pagalbininkai, kurie užtikrina, kad parama pasiektų tuos, kuriems jos iš tikrųjų reikia.
Kokia buvo sudėtingiausia, bet kartu labiausiai įkvepianti situacija darbe?
COVID-19 pandemija buvo tikras išbandymas. Teko dirbti ir savaitgaliais, ir iš namų, tuo pačiu metu keitėsi ir įstatymai, o prašymų skaičius augo geometrine progresija. Dar labiau sunkino tai, kad pusė komandos sirgo. Bet kartu tai buvo ir laikotarpis, kai pamatėme, kiek daug galime, jei esame vieningi. Kitas stiprus iššūkis – karas Ukrainoje. Mūsų skyrius tapo vieta, kur ukrainiečiai rado pirmą pagalbą. Reikėjo išmokti naujų tvarkų, kalbos, išklausyti skaudžių pasakojimų. Tokios patirtys nelengvos, bet jos suteikia dar daugiau prasmės ir įkvepia tikėti, kad mūsų darbas yra reikalingas.
Su kokiais iššūkiais dažniausiai susiduriate?
Vienas iš didžiausių iššūkių – nuolat besikeičiantys teisės aktai. Kita – labai stipriai emociškai reaguojantys žmonės, kartais net itin priešiškai. Todėl dažnai tenka būti ne tik specialiste, bet ir psichologe – išklausyti, padėti nusiraminti, rasti sprendimą čia ir dabar. Dirbame su senoliais, žmonėmis su negalia, socialinę riziką patiriančiomis šeimomis ar gyventojais, turinčiais priklausomybių. Tokiose situacijose reikia daug žinių, profesionalumo, gebėjimo bendrauti ir bendradarbiauti. Kartais būtent nuo specialisto asmeninių savybių priklauso, ar pavyks rasti geriausią sprendimą.
Jei darbe turėtumėte supergalią, kokia ji būtų?
Mūsų norima supergalia būtų suteikti žmonėms didelę motyvaciją patiems keisti savo gyvenimą.
Ką Jūsų darbas reiškia gyventojams?
Mūsų darbo rezultatus kas mėnesį mato šimtai žmonių – tai laiku išmokėtos išmokos. Jei pavėluojame bent vieną dieną, sulaukiame daugybės skambučių. Išmokas skiriame nuo pat žmogaus gimimo iki paskutiniųjų gyvenimo dienų. Kartais finansinė parama yra tarsi vilties suteikimas: padedame atsitiesti po gaisro, netekus darbo ar susidūrus su kitais sunkumais. Tokiais momentais paramos reikšmė tampa labai apčiuopiama.
Kokį įprotį ar tradiciją savo skyriuje įvestumėte, jei galėtumėte? O gal jau įvedėte?
Mūsų skyriuje yra keletas gražių tradicijų. Naują komandos narį pasitinkame su gėle „Pinigėliu“. Kiekvieno gimtadienio proga prisimename kolegas, kartu pasitinkame ir išlydime metus. Turime ir kelionių tradiciją, kur kviečiame prisijungti ir buvusius kolegas. Tokie susibūrimai padeda geriau pažinti vienas kitą, sumažina įtampą ir saugo nuo perdegimo.
Kuo labiausiai didžiuojatės iš to, ką Jūsų skyrius nuveikė per pastaruosius metus?
Didžiuojamės, kad galime žengti kartu su technologijomis. Ilgai laukėme elektroninių bylų – šiemet tai pavyko įgyvendinti. Gyventojai prašymus jau pildo planšečių pagalba. Taip pat džiaugiamės kiekvienu konkrečiu žmogaus gyvenimo pokyčiu, ypač smagu matyti kai žmonės „kabinasi“ į gyvenimą ir jį keičia į gera.
Kokia yra pagrindinė Jūsų skyriaus misija?
Mūsų misija – užtikrinti socialinį saugumą tiems, kurių pajamos labai mažos ir kurie negali savimi pasirūpinti. Garantuojame būtinas pajamas gyvenimui, padedame žmonėms, susidūrusiems su benamyste, bedarbyste, ligomis ar nelaimėmis. Mūsų tikslas – ne tik suteikti paramą, bet ir padėti atrasti kelią atgal į darbo rinką, rasti kitą pajamų šaltinį, kad žmogus galėtų pats kurti savo ateitį.
