Iš Seinuose gyvenusio lietuvio prisiminimų
„Vokiečiai Seinuose. Iš mano užrašų 1915 m.“, – tokiu pavadinimu užrašyti prisiminimai pateko į mano akiratį.
Anot Antanu pasivadinusio pirmojo pasaulinio karo amžininko, „Jau kelios dienos kaip kalbama, būk vokiečiai užėmę Vilkaviškį ir eina vis tolyn ir tolyn. Šiandien apie pietus sužinojome, kad ir Kalvarija jau jų rankose. Na, manau, ne juokai, nes už kelių dienų galime juos ir Seinuose pamatyti. Bet nereikėjo laukti nei kelių dienų. Pamatėme juos šiandien. Pasirodė nuo Kalvarijos pusės.
Buvo jau vakaras, pradėjo temti. Užėmus Seinus, tuoj jų keli „apicieriai“ (karininkai) apsižiūrėjo visus namus, surašė kambarius ir ant durų su kreida pažymėjo, kokiu tikslu tas kambarys užimtas. Visi žmonės iš tokių namų buvo priversti išsikraustyti. Visi Seinų gyventojai nuliūdo ir nusiminė. Niekas nežinojo ar sulauks rytdienos.“
Toliau prisiminimų autorius dienoraštyje pažymi – pėtnyčia. Šiandienine kalba tai reiškia penktadienis. Aprašydamas tos dienos įvykius teigia, kad „ jau antra savaitė baigiasi, kaip vokiečiai šeimininkauja Seinuose. Žiaurūs šeimininkai. Žmonės aimanuoja, skundžiasi. Negana to, kad atėmė kambarius, tai ir šeip viską plėšia, lupa. Iš kaimų atiminėja arklius, kiaules, gyvulius, žodžiu viską, ką nustveria. Mat vokiečiai išlepinti, todėl ir kariaudami nori poniškai gyventi. Iš Vokietijos maisto mažai pristato, todėl reikia medžioti. Savo tokius pačius išlepusius arklius įsivaro nakčiai į visų, nes per naktį lauke nustiptų.
Visiems dabar bloga Seinuose gyventi. Bet blogiausia į vokiečių nelaisvę patekusiems rusų kareiviams. Sveikus belaisvius atvarę į Seinus uždaro į katedrą arba į žydų sinagogą. Sužeistus grūda į seminarijos pastatą. Seminarijos pastate nuo atvirų žaizdų dvokas baisus. Sveikuosius vėliau varydavo per Suvalkus į Vokietiją.
Per Seinus iš Gardino nuolat juda vokiečių kareiviai. Mieste visur viskas užgrūsta. Pristatyta armotų (patrankų), automobilių ir vežimų. Žmonės pastebėjo, kad vokiečiai pradeda trauktis.
Netrukus Seinuose vėl viešpatavo rusai. Miestą užėmė iki vakaro. Jokio mūšio nebuvo, tik prieš užėmimą pašaudė šiek tiek iš kelių armotų. Kalbama, kad netoli Suvalkų vokiečiai įsitvirtino pozicijose. Visur tik gandai.
Dabar visi laukte laukiam žinių. Kas dedasi apie Marijampolę, Vilkaviškį, Naumiestį?
Atėjo į Seinus rusų kariuomenė. Aplink Seinus visą dieną danguje suko vokiečių orlaiviai. Numetė ant miesto apie 7-10 bombų. Jos didesnių nuostolių atrodo nepadarė. Nebent kažką nemenkai išgąsdino.
Ketvergas (Ketvirtadienis)
Vakar pergyvenome įdomią dieną. Seinų giraitėje pas patį miestą buvo mūšis. Pirmausia pradėjo šaudyti vokiečiai. Sėdėjau sau ramiai pas langą ir skaičiau knygą, kuomet atkreipė mano domą nepaprastai stiprus trenksmas. Dirstelėjęs už upelio pamačiau tirštą dūmų stulpą. Tai granata trūko. Už poros minučių vėl toks pats trenksmas. Vokiečiai taikė į seminariją ir bažnyčią. Tuoj ėmė kristi į seminarijos sodą ir ant šventoriaus. Laimei nepataikė. Nukrito gal kokios septynios granatos.
Tuo tarpu giraitėje ėmė poškėti šautuvų garsai. Iš vokiečių pusės nuo Kalvarijos pradėjo lėkti šrapneliai. Ir krito ant rusų armotų. Aš stovėjau per langą ir žiūrėjau. Gražu buvo žiūrėti į tuos danguje pasirodančius dūmų kamuoliukus. Buvo toks tylus ir ramus vakaras. Saulė dar nenusileidus.
Žiūrėjau ir laukiau. Retkarčiais girioje trumpai sukaldavo kulkosvaidis. Ties rusų armotomis blykstelėjo skaidri, rausva liepsna. Vaizdas buvo nepakartojamas. Aš vis su didesniu susidomėjimu laukdavau tokių liepsnų ir vaizdų.
Tėmijau dar ilgai. Užmiršau ir pavojų ir baimę. Pamiršau, kad kiekvienas toks griausmas – tai mirties aidas. Į realybę priversdavo sugrįžti matomi rusų karių lavonai aplink savo armotas. O iki to man visa tai rodėsi, kaip neišpasakytas teatras su šviesom ir garsu.
Bus daugiau..
Tomas Sušinskas
