1933 metais vienas iš Lietuvos dienraščių publikavo Trakiškiuose, Kalvarijos valsčiuje gimusio žurnalisto Juozo Levicko mintis apie pokyčius kapsų sostinėje. Publikacijoje „Marijampolė keičiasi. Ką ji turi ir ko neturi“ reporteris teigia, kad „1923 m. pradžioje tėtis mane atvežė į Marijampolę laikyti egzaminų į gimnaziją.
Atsimenu iš Suvalkų Kalvarijos pusės, ten, kur dabar naujas miestas susikūręs, anksčiau arimuose stūksojo mediniai namukai. Kur dabar mašinų traiškomi iš visos Lietuvos suvežti cukriniai runkeliai, anuomet buvo tik dirvonai. Prie plento stovėjo sena, rusų architektūros stiliaus mokytojų seminarija. Per Šešupę išsitiesę buvo du sulūžę, mediniai tiltai: Kumelionių ir Vilkaviškio. Ties Šv. Arkangelo Mykolo parapijos bazilika buvo vežamos plytos.
Per dešimt metų aš pats pasikeičiau – kiek paaugau. Išmokau tiesiau parašyti. Bet per tuos dešimt metų ne mažiau už mane pasikeitė ir Marijampolė. Ir jeigu aš kartu su ja nebūčiau augęs, gal dabar gerai jos ir nepažinčiau.
Miestas išsiplėtė. Atsirado eilės naujų namų. Nemažai prisistatė ir mūrinių. Išdygo cukraus fabrikas. Nauja graži, stilinga geležinkelio stotis. Ant Šešupės, dvejose vietose (ties Kumelioniais ir Vilkaviškiu) atsirado betoniniai tiltai. Išdygo nauji, gražūs ir erdvūs mokytojų seminarijos rūmai. Vienuoliai marijonai įsirengė puikias oranžerijas, pasistatė dideles dirbtuves, savo elektros stotį, vienuolišką gimnaziją ir didelę spaustuvę.
Atsirado nauja, moderniška halė. Pastatytas naujas, didelis kalėjimas. Aptvarkytas miesto sodas. O miesto sodu marijampoliečiai didžiuojasi, nes gamtos požiūriu jis geresnis už Kauno. Išgrįstos ištisos gatvės ir aikštės. Pastatyta autobusų stotis.
Dabar (ketvirtame praėjusio amžiaus dešimtmetyje autor. pastab.) Marijampolė turi daugiau kaip dvylika tūkstančių gyventojų. Dvi katalikų bažnyčios, viena – evangelikų. Viena pravoslavų ir trys sinagogos. Taip pat trys gimnazijos – valstybinė, vienuolių ir žydų. Amatų ir pradžios mokykla. Keletas spaustuvių.
Iš viso mieste yra trys stotys: geležinkelio, autobusų ir kiaulių kontrolės. Garsusis cukraus fabrikas. Daugybė kino teatrų. Daug dantų gydytojų ir advokatų. Trys rinkos aikštės.
Taip pat Marijampolė turi daug blogo oro, mažai lietuviškų parduotuvių, ir šiokį tokį sodžiaus muziejų.
Miestas neturi kavinių ir restoranų, viešų maudyklių, geros salės vaidinimams, gilių šulinių (ugniagesiai vandenį atsiveža automobiliuose) ir viešbučių. Neturi kol kas ir tinkamų skaityklų: viena pašalyje miesto, o kita ankštoka.“
Pasak B. Kviklio, nepriklausomybės metais Marijampolės miestas buvo pertvarkytas iš pagrindų. Naujai išgrįstos visos gatvės, išvesti nauji šaligatviai. Miestas susilaukė elektros šviesos. Tiesa dėl jos brangumo marijampoliečiai smarkiai kovojo. Iš miesto centre esančios Basanavičiaus aikštės buvo iškelti visi turgūs ir „jomarkai“. Turgūs vykdavo miesto rytinėje dalyje, kurioje stovėjo halė.
Basanavičiaus aikštėje buvo išimtas grindinys, pasodinti medeliai ir gyvatvorės. Dalis ploto užsėta veja ir įrengtas gražus skveras-sodelis.
Marijampolės miesto parkas, miesto gyventojų vadinamas miesto sodu, su per jį tekančiu Jevonio upeliu, taip pat buvo pakeistas iš pagrindų. Pastatytas gražus tiltelis, įspūdingi vartai ir praeivio akį traukianti mūrinė tvora.
1923 m. Marijampolėje gyveno beveik dešimt tūkstančių žmonių. 1939 m. marijampoliečių buvo jau per penkiolika tūkstančių. Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Marijampolė buvo žinoma, kaip švarus ir gražus miestas.
Pasakojime minimas sūduvis J. Levickas beveik dešimt metų dirbo valstybės laikraščiu vadinto „Lietuvos Aidas“ žurnalistu. Likimas jam buvo negailestingas. 1942 m. būdamas trisdešimties metų amžiaus mirė tremtyje, Tomsko srityje.
Tomas Sušinskas
