Ar žinojote, kad pačioje Marijampolės širdyje yra namas, kuriame gyveno Lietuvos Respublikos Prezidentas Kazys Grinius?
Vienas iš nedaugelio išlikusių senovinės tradicinės medinės architektūros paveldo objektų Marijampolėje yra dviejų aukštų medinis pastatas, kuriame 1904–1914 metais gyveno Kazys Grinius – knygnešys, gydytojas, varpininkas, žymus Lietuvos tautinio atgimimo sąjūdžio veikėjas, atkurtos nepriklausomos Lietuvos ministras pirmininkas, vėliau ir trečiasis Lietuvos Respublikos Prezidentas.
Šie namai anuomet buvo ne tik šeimos židinys – jie virto visos Užnemunės kultūrinės ir politinės veiklos centru. Čia plito draudžiama spauda, vyko choro repeticijos, susirinkimai, posėdžiai. Būtent šiuose namuose 1905 m. Grinių iniciatyva įvyko pirmasis viešas lietuviškas vakaras Sūduvoje, parodytas spektaklis „Amerika pirtyje“. Vėliau čia įkurta ir „Šviesos“ draugija. Tai vieta, kur augo ne tik vaikai, bet ir laisvės idėjos.
Šiandien ši erdvė gyvuoja kaip Prezidento Kazio Griniaus memorialinis muziejus – kultūros paveldo objektas, atvėręs duris 1997 m. gruodžio 16 d. Šioje ekspozicijų erdvėje lankytojai kviečiami susipažinti su Prezidento gyvenimu, jo šeimos istorija, politine veikla ir vertybėmis.
Džiugu, kad šie istoriniai namai šiandien sulaukia dėmesio – pradėti muziejaus išorės atnaujinimo darbai. Renovuojamas pastato fasadas, keičiama stogo danga, atnaujinami stoglangiai, langai ir durys. Tai nedidelės detalės, bet jos – svarbios, nes saugome ne tik sienas, bet ir visos šalies istoriją.
Vykdomus darbus apžiūrėjo Marijampolės savivaldybės vicemeras Artūras Visockis kartu su Savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėja Loreta Matusevičiene bei Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejaus direktore Rima Striaušiene. „Kazys Grinius tikėjo, kad valstybė prasideda nuo žmogaus. O mes tikime, kad mūsų pareiga – saugoti tai, ką jis paliko, dėl to Marijampolės savivaldybė skyrė lėšų šio įsimintino pastato atnaujinimui“,– sakė vicemeras.
Kazys Grinius paliko šiuos namus, bet juose vis dar gyvena jo idėjos. Todėl saugokime tai, kas svarbiausia – ne praeitį, o ryšį su ja.
