Pajūrio apskrities centras ir vienas iš svarbiausių dvasinių židinių visoje Žemaitijoje. Miestas į kurį tarpukaryje traukdavo pulkai maldininkų. Kretingą garsino Šv. Antano paveikslas, o Viešpaties Apsireiškimo Šv. Mergelės Marijos bažnyčios vargonai vadinti vieni didžiausių visoje Lietuvoje.
Miestas buvo laikomas vienas seniausių Žemaitijoje. Per Kretingą teka upė Akmena, kurios vardo kilmė siejasi su akmenimis. Tarpukaryje apaugę medžiais upės aukšti krantai suteikdavo apylinkei naujų spalvų. Manoma, kad Kretingos vardo kilmė neatsiejama nuo žodžio kratyti. Apylinkės laukai nuo neatmenamų laikų buvo pilni akmenų. O važiuojantys per miestą nuolat taisydavo gendančius savo vežimų ratus.
Lietuvos istorijos ištakose Kretinga minima kaip piliavietė. Žemaičiai ją atsikovojo iš Livonijos ordino Durpės mūšio metu. Manoma, kad vokiečiai buvo susitarę su prūsais norėdami turėti laisvą kelią tarp Rygos ir Klaipėdos. Todėl gyvenvietę ilgus metus alino antpuoliai.
Tarpukaryje Kretinga, vienuoliai, ir garsusis paveikslas tapo neatskiriami vienas nuo kito. Piligrimų būriai traukdavo prašyti šventojo Antano malonės. Su vežimais atvykdavo iš tolimiausių Lietuvos kampelių. Negalintys atvykti patys, vienuoliams siųsdavo savo aukas ir prašymus. Tuo metu Kretingos pranciškonų vienuolynas išgyveno pakilimą, o vienuolių skaičius buvo perkopęs dangiškąją šimtinę.
Vienuolyno istorija prasidėjo tada, kai Platelių ir Telšių dvarų savininkas, žemaičių seniūnas Jonas Karolis Chodkevičius 1572 metais tapo Kretingos miesto valdovu. Septyniolikto amžiaus pradžioje LDK etmonas, grafas Chodkevičius pradėjo kviesti pranciškonus atvykti į miestą. Sparčiai Žemaitijoje plintant protestantizmui, Kretingoje buvo siekiama įtvirtinti katalikų tikėjimą ir mokslą.
Septyniolikto amžiaus pradžioje Kretinga buvo vadinama dideliu prekybos sandėliu. Iš čia visos prekės buvo eksportuojamos į Prūsiją. Šaltiniai mena, kad J.Chodkevičius įsakė Kretingą vadinti Karolio miestu, vokiškai „Karolstadt“. Kvietė apsigyventi įvairių luomų katalikus. O vietiniams griežtai draudė priimti į svečius protestantus. Netrukus suteikė Kretingai Saksonijos-Magdeburgo miesto teises ir herbą.
Atsiuntė matininkus ir liepė išmatuoti miesto gatves, daržus, turgavietę, nurodyti vietas namų statybai. Turgavietės viduryje įsakė pastatyti vieno bokšto rotušę ir mokyklą.
Pradžioje J.Chodkevičius į miestą atsivežė šešis bernardinus. Ant dešiniojo upės Akmenos kranto pastatė medinę bažnyčią ir namelį. Tarpukaryje šioje vietoje buvo senosios Kretingos kapinės. Pranciškonai laikydavo mišias ir stiprindavo vietinių tikėjimą. Dar labiau norėdamas įtikti dangui, 1603 metais įsakė suvežti akmenis ir medžius naujo vienuolyno statybai. 1610 metais vienuolyno kompleksas buvo baigtas.
Reikėjo ne mažiau įspūdingos bažnyčios. Todėl iš Krokuvos buvo sukviesti mūrininkai, kuriems už kiekvieno mūro kvadratinį sieksnį mokėjo po du auksinus. Bažnyčios statybos darbams iš septynių Chodkevičiaus kaimų į Kretingą suvarė žmones. Šventovę statė daugybė rankų. O 1617 metais bažnyčioje jau vyko pamaldos.
Bažnyčios viduje stovėjo septyni puošnūs altoriai, vargonai buvo atvežti iš Švedijos. Po šimtmečio švedų kariuomenė įsiverš į miestą ir vienuolyną. Pranciškonai bus žiauriai kankinami, kai kuriuos gyvus užmūrys po didžiuoju bažnyčios altoriumi. Tarpukario Lietuvoje sklido pasakojimai, kad bernardinų kankinių kūnai rūsyje išliko tokie patys, kaip ir jų mirties dieną.
Antrasis žmogus Kretingoje po Dievo Chodkevičius rūpinosi vienuoliais. Kelionės ar karo žygio metu visada pasiimdavo kartu. Iš savo lėšų suteikė nemokamą maitinimą, tačiau jokių turtų jiems nedavė. Vėliau padovanojo tris valakus neapgyvendintos žemės. Ir liepė patiems išdirbti laukus. Dar vėliau grafas parūpino vienuoliams pyliavą. Kasmet jam priklausančių kaimų valstiečiai privalėjo pranciškonams atvežti 380 grūdų statinių, medaus, šieno, malkų, surinkti 210 auksinų įnašą.
Septynioliktame šimtmetyje gyveno apie dvidešimt dievo tarnų. Vienas iš jų buvo klebonu ir rūpinosi visa Kretingos parapija. Kiti užsiėmė pamokslais, treti mokė vaikus tikybos ir katekizmo.
Mirdamas Jonas Chodkevičius Kretingą paliko savo dukrai Onai. Visą paveldėtą tėvo turtą Ona užrašė savo vyrui Jonui Stanislovui Sapiegai, kuris tapo naujuoju šių žemių valdovu.
Ramybė baigės XVIII a. pradžioje, kada prasidėjo karas su Švedija. Vienuolyne liko tik patys ištikimiausi bernardinai, kuriuos nukankino švedai. Po švedų antpuolių pranciškonų namuose liko tik sienos, visas turtas buvo išgrobstytas. Grįžę į Kretingą vienuoliai išsaugojo gyvybę, tačiau kentėjo badą, nusilpę valstiečiai pyliavų jau nebenešė. Vienuolyno aukso amžius baigėsi. Kiti geri laikai į Kretingos Dievo tarnų namus sugrįš jau tik nepriklausomoje 1918-940 metų Lietuvoje.
Bet apie tai – kitame pasakojime.
Tomas Sušinskas
