Aiškiai įvardytos darbuotojo pareigos yra ne tik formalumas – tai būtina sąlyga sklandžiam ir teisiškai tvirtam darbo santykių pagrindui. Būtent dėl nepakankamai konkretizuotų darbo funkcijų neretai kyla nesusipratimų tarp darbdavio ir darbuotojo, o kartais – ir teisinių ginčų. Siekiant to išvengti, svarbu suprasti, kaip tinkamai apibrėžti darbo funkciją ir kokią reikšmę turi pareiginiai nuostatai.
„Darbo funkcijos apibrėžimas darbo sutartyje ir pareiginiuose nuostatuose – vienas svarbiausių žingsnių, siekiant užtikrinti aiškumą tarp darbuotojo ir darbdavio, – sako Darbo teisės skyriaus vedėja-vyriausioji darbo inspektorė Ieva Piličiauskaitė-Dulkė. – Aiškiai įvardijus, kokius darbus darbuotojas turi atlikti, abiem pusėms lengviau išvengti nesusipratimų ir efektyviau organizuoti darbą.“
Pagal Darbo kodekso 32 straipsnį darbo funkcija – tai viena iš būtinųjų darbo sutarties sąlygų. Ji apima susitarimą dėl tam tikros profesijos, specialybės ar kvalifikacijos darbų atlikimo. Funkcija įvardijama darbo sutartyje, o jos turinys gali būti detalizuojamas pareiginiuose nuostatuose ar darbo (veiklos) apraše. Darbdavys turi pareigą pateikti darbuotojui visą su darbo funkcija susijusią informaciją dar iki darbo pradžios. Be to, darbuotojui pareikalavus, darbdavys privalo per 5 darbo dienas raštu pateikti papildomą informaciją apie susitartą darbo funkcijos turinį, jos apimtį (darbo normą) arba darbo funkcijai keliamus reikalavimus.
Darbo sutartyje nėra numatomas konkrečių užduočių sąrašas – susitariama dėl tam tikros darbo rūšies. Pareiginiai nuostatai leidžia šią funkciją tikslinti, tačiau jų turinys privalo atitikti darbo sutartyje nurodytą darbo pobūdį. Pavyzdžiui, jei sutartyje nurodyta, kad darbuotojas yra remonto meistras, tai pareiginiuose nuostatuose gali būti detalizuoti konkretūs remonto darbai, tačiau negali būti nurodyti su šia funkcija nesusiję darbai, tokie kaip valymas ar sandėliavimas.
„Praktikoje pasitaiko, kad darbuotojui pavedamos kelios darbo funkcijos, tačiau jos darbo sutartyje įvardijamos „su brūkšneliu“. Toks apibendrinimas yra neteisėtas – norint paskirti papildomas funkcijas, būtina sudaryti susitarimą dėl papildomo darbo, kuriame aiškiai nurodoma, kokios tai funkcijos, kiek laiko jos atliekamos, kaip už jas apmokama“, – pažymi I. Piličiauskaitė-Dulkė.
Funkcijos jungiamos, kai papildoma veikla atliekama laisvu nuo pagrindinės darbo funkcijos metu, o funkcijų gretinimas – kai kelios funkcijos vykdomos tuo pačiu metu. Kiekvienu atveju tai turi būti aiškiai reglamentuota ir aiškiai sutarta tarp šalių.
Aiškiai apibrėžti pareiginiai nuostatai padeda abiem pusėms – darbuotojui lengviau suprasti savo atsakomybės ribas, o darbdaviui – efektyviau organizuoti darbą ir užtikrinti teisinį skaidrumą. Kartu tai – prevencija nuo galimų ginčų ir pasitikėjimo pagrindas abiejose santykių pusėse.
