Prieš kurį laiką viešojoje erdvėje nuskambėjęs atvejis apie mokyklos draudimą vaikams pertraukų metu mėtytis sniego gniūžtėmis sukėlė nemažai diskusijų.
Vieniems toks sprendimas pasirodė pernelyg griežtas ir net juokingas, kiti jį vertino kaip bandymą išvengti bereikalingos rizikos. Tačiau iš teisinės perspektyvos ši situacija yra kur kas sudėtingesnė, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Nors daug kam tokie draudimai atrodo kaip perteklinis atsargumas, teisės firmos „Sorainen“ teisininkė Ieva Tučkutė atkreipia dėmesį, kad tol, kol vaikai dienos metu būna mokykloje, būtent mokykla prisiima atsakomybę už jų saugumą, todėl tam tikri ribojimai ar taisyklės dažnai yra ne pasirinkimas, o pareiga.
„Jeigu vaikui būnant mokykloje jis patiria žalą – pavyzdžiui, jį sužaloja kitas vaikas žaidimo metu – mokyklai gali tekti pareiga šią žalą atlyginti. Teisiniais terminais kalbant, tokiais atvejais gali kilti mokyklos civilinė atsakomybė. Tam, kad ši atsakomybė būtų realizuota ir nukentėjęs asmuo gautų žalos atlyginimą, turi egzistuoti tam tikros sąlygos: turi būti nustatyti neteisėti veiksmai, kaltė, priežastinis ryšys tarp veiksmų ir atsiradusios žalos bei pati žala“, – sako teisininkė.
Mokyklos pareiga užtikrinti saugumą
Įsivaizduokite situaciją: ryte išleidžiate vaiką į mokyklą ir esate ramūs, kad jis yra saugioje aplinkoje, kur suaugusieji prižiūri jo veiklą ir rūpinasi jo gerove. Tačiau po kelių pamokų sulaukiate skambučio iš mokyklos – mokytoja praneša, kad jūsų vaikui nutiko nelaimė, jis patyrė traumą ir gali prireikti medicininės pagalbos. Tokią akimirką pirmiausia rūpi vaiko sveikata, tačiau vėliau natūraliai kyla klausimas, kaip galėjo nutikti, kad vaikas buvo sužalotas būtent mokykloje. Daugeliui tėvų mokykla yra vieta, kurioje vaikai turi būti saugūs, todėl tokiose situacijose neretai pradedama svarstyti, ar mokykla padarė viską, kad tokios nelaimės būtų išvengta.
Teisininkė aiškina, kad mokyklos atsakomybė pirmiausia siejama su jos pareiga užtikrinti mokinių saugumą. Ši pareiga nėra tik moralinis įsipareigojimas – ji įtvirtinta ir teisės aktuose. Pavyzdžiui, Švietimo įstatymas numato mokytojų pareigą užtikrinti ugdomų mokinių saugumą. Praktikoje tai reiškia, kad mokykla turi ne tik organizuoti mokymosi procesą, bet ir imtis visų protingų priemonių, kurios padėtų išvengti pavojingų situacijų. Tai gali apimti aiškių elgesio taisyklių nustatymą, tinkamą mokinių priežiūrą per pertraukas ar mokyklos renginius bei reagavimą į akivaizdžiai rizikingą elgesį.
Pasak I. Tučkutės, neteisėti veiksmai tokiose situacijose dažniausiai pasireiškia būtent per šios pareigos pažeidimą. Tai gali būti atvejai, kai mokykla nenustato taisyklių, kurios padėtų užtikrinti vaikų saugumą, arba kai mokytojai tinkamai neprižiūri mokinių. Pavyzdžiui, jei mokytojai mato, kad vaikai elgiasi pavojingai, tačiau į tai nereaguoja, tokia situacija gali būti vertinama kaip pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas.
Kada mokyklai gali tekti atlyginti žalą
Kalbant apie civilinę atsakomybę, svarbu įvertinti ir kitus aspektus. Vienas jų – kaltė, kuri teisėje suprantama ne tik kaip tyčinis veiksmas, bet ir kaip neatsargumas. Mokyklos kontekste kaltė dažniausiai siejama būtent su neatsargumu: pavyzdžiui, kai nebuvo nustatytos būtinos saugumo taisyklės arba kai mokinių priežiūra buvo organizuota netinkamai.
Kitas svarbus elementas yra pati žala. Ji gali būti tiek turtinė, tiek neturtinė. Turtine žala laikomos įvairios finansinės išlaidos, kurios gali atsirasti dėl patirtos traumos, pavyzdžiui, gydymo ar reabilitacijos išlaidos. Tuo tarpu neturtinė žala siejama su fiziniu skausmu, emociniais išgyvenimais ar kitais nepatogumais, kuriuos patiria nukentėjęs asmuo. Tokiais atvejais teismas, įvertinęs konkrečias aplinkybes, gali priteisti piniginę kompensaciją.
Taip pat svarbus ir priežastinis ryšys tarp mokyklos veiksmų ir atsiradusios žalos. Kitaip tariant, turi būti nustatyta, kad žala kilo būtent dėl to, jog mokykla tinkamai neužtikrino saugumo ar nesilaikė savo pareigų. Jei nustatoma, kad trauma atsirado dėl mokyklos veiklos organizavimo trūkumų ar nepakankamos priežiūros, mokyklai gali kilti pareiga atlyginti patirtą žalą.
Teisininkė atkreipia dėmesį ir į tai, kad tokiais atvejais atsakomybė tenka ne konkrečiam mokytojui, o pačiai mokyklai. Civilinis kodeksas numato, kad darbdavys atsako už žalą, kuri atsiranda dėl jo darbuotojų veiksmų jiems atliekant darbines pareigas. Todėl mokyklai tenka atsakomybė už mokytojų veiksmus ar neveikimą darbo metu.
Kodėl mokyklos kartais renkasi griežtesnes taisykles
Nors iš pirmo žvilgsnio kai kurie mokyklų sprendimai gali atrodyti pernelyg atsargūs ar net perdėti, jie dažnai yra susiję su siekiu išvengti galimų nelaimių ir teisinės atsakomybės. Net ir palyginti nedidelės traumos gali lemti ginčus dėl žalos atlyginimo, o tokiose situacijose mokyklai gali tekti kompensuoti tiek turtinę, tiek neturtinę žalą.
„Todėl mokyklos, nustatydamos tam tikras taisykles ar ribojimus, dažnai galvoja apie du dalykus – pareigą užtikrinti mokinių saugumą ir siekį išvengti situacijų, kurios vėliau galėtų virsti civilinės atsakomybės klausimu. Iš teisinės perspektyvos tai nėra bandymas pernelyg kontroliuoti vaikų elgesį, o veikiau bandymas suvaldyti realias rizikas“, – sako I. Tučkutė.
Pasak jos, būtent dėl šios priežasties mokyklos neretai renkasi saugesnį variantą, net jei jis gali atrodyti mažiau patrauklus vaikams ar jų tėvams. Vis dėlto tokie sprendimai dažnai padeda išvengti situacijų, kuriose nekaltas žaidimas gali baigtis rimta trauma ir sudėtingais teisiniais ginčais.
