Kaip gatvėje, autobuse ir traukinyje 1939 m. turėjo elgtis kultūringas puskarininkis?
Pirmoje Lietuvos Respublikoje valstybė itin didelį dėmesį skyrė kareivių auklėjimui. 1939 m. žurnale „Karys“ radau įdomią publikaciją: „Kultūringas puskarininkis: kaip elgtis viešose vietose“. Straipsnyje autorius atlieka kareivių etiketo žinovo funkciją ir negaili patarimų ir pamokymų, kaip dėvint uniformą reikia elgtis gatvėje, autobuse ar traukinyje.
Pasak patriotinio turinio žurnalo redakcijos, „Lietuvos kariuomenėje tarnaujantis puskarininkis visada seka savo elgesį. Jis neturi teisės pasielgti netinkamai, nebodamas ar kiti jį mato ar ne. Tačiau, jei savo šeimoje jis ir leis sau kai kada daugiau laisvės, tai niekada to jis nepadarys viešoje vietoje.
Būdamas uniformuotas jis stengsis būti itin mandagus, žvalus, tvarkingas. Tačiau gink Dieve, šis mandagumas neturi būti dirbtinis ar pagal reikalą sukombinuotas. Dangstydamasis tokiu nenuoširdžiu mandagumu, puskarininkis niekada neįsigys tikrosios kitų pagarbos.
Kalbant apie laikymąsi viešose vietose (gatvę, parkus, įstaigas) puskarininkis privalo niekada čia nepasirodyti nesusitvarkęs, o ypač neblaiviame stovyje. Pastebėjęs netinkamai elgiantis viešoje vietoje kitą karį, puskarininkis darys viską, kad jo elgesys neatkreiptų visuomenės dėmesio.
Gatvėje
Išeidamas iš namų puskarininkis rūpestingai patikrina savo išorinį susitvarkymą. Jis neima su savimi didelių ir blogai supakuotų daiktų. Jo dešinioji ranka visada laisva, nes pasisveikinimas, ir civilių asmenų pasveikinimas visada turi atitikti statuto reikalavimus.
Sveikinantis nerūkoma ir papirosas nelaikomas dešinėje rankoje. Apskritai puskarininkis vengia gatvėje rūkyti.
Lygaus laipsnio puskarininkiai sveikinas kartu, turėdami galvoje, kad pirmas sveikinasi tas, kuris geriau išauklėtas. Jei kas sveikina drauge su puskarininkiu einantį draugą, puskarininkis taip pat pasisveikina, nors sveikintojas jam ir būtų nepažįstamas.
Sutiktąjį Valstybės prezidentą ar kariuomenės dalių vėliavas pagerbia ne eidamas, bet sustodamas. Pasisuka frontu ir saliutuoja.
Gatvėje puskarininkis nelaiko rankų kišenėse, nevalgo, neskaito knygų ar laikraščių, nemėto jokių likučių. Nešlifuoja be tikslo šaligatvių, nesėdi ant gatvės šonuose pastatytų suolų, nežiopso į krautuvių vitrinas. Tik neišauklėtas puskarininkis gali gatvėje balsu šaukti ar švilpti savo pažįstamiems. Garsiai reikšti pastabas apie praeivius, ypač moteris, eiti susikibęs(išskyrus moterį).
Per daug intymus pasikalbėjimas viešose vietose su moterimi blogai atestuoja puskarininkį. Sveikindamasis puskarininkis pirštinių nenumauna. Gatvėje bučiuotis ar bučiuoti į ranką netinkama.
Ką nors netyčia užgavęs, tuoj pat mandagiai atsiprašo pridėdamas ranką prie kepurės. Puskarininkiui nerūpi gatvės įvykiai, bet jeigu kam būtų reikalinga pagalba, jis tuojau pribūna ir ją suteikęs pats pasišalina. Jeigu į puskarininkį dėl ko nors kiti sužiūro, jis pasistengia tuojau pasišalinti ir apsižiūrėti.
Gatve puskarininkis bėga tik tada, kai tam yra būtinas reikalas. Pvz., persekiojant vagį, banditą. Vežiku vadeliodamas jis sėdi kukliai ir toki būdu, kad neatkreiptų į save dėmesio. Vežiką ar vežiko pasiuntinį apmoka pagal taksą, o tiems per daug pareikalavus, užsirašo jų numerius ir praneša, kur reikia.
Gatvėje kepurės nenuima. Tai galima tik esant parkuose bei šiai nuošalesnėse vietose. Rimtas puskarininkis vengia gatvės pažinčių.
Autobuse
Įlipant į autobusą, puskarininkis nesigrūda, bet laukia, kol visi keleiviai įlips. Jis žino, kad moterys visada prieš vyriškius turi pirmenybę. Moterims ir amžiumi vyresniems puskarininkis visada mielai padeda įsėsti bei išlipti. Stovėdami ant autobuso pakopų ir per abidvi autobuso duris įlipti ir išlipti gali tik karo policijos puskarininkiai.
Sėdimos vietos priklauso moterims ir vyresniems asmenims, todėl, kad netektų nuolat užleidinėti vietas, patartina iš vis važiuojant nesėsti. Užleidžiant vietą reikia tai atlikti su noru, mandagiai paprašant ją užimti. Viduje elgtis taip, kaip nurodo taisyklės ir noriai vykdyti visus autobusų tarnautojų nurodymus. Labai negražu skaityti kaimyno rankose esantį laikraštį ar knygą.
Traukinyje
Labai gražu, jeigu puskarininkis, įeidamas į iš dalies užimtą kupe, su visais pasisveikina ir atsiklausia ar jis gali čia užimti vietą. Tai padarius nusivelkamas apsiaustas, nusiimama kepurė ar pirštinės. Nakties metu, jei yra galimybės atsigulti, galima nusiimti mundurą ir batus. Išeinant iš vagono į stotį(pvz., nusipirkti papirosų ar laikraštį), reikia apsirengti pagal statutų reikalavimus.
Nepatartina per greit įsileisti į intymias pažintis. Reikia atsiminti, kad visada šimtai šnipų tik ieško progos susipažinti su puskarininkiais. Ypač draudžiama kalbėtis ir diskutuoti tarnybiniais reikalais.
Langus kupe galima atidaryti tik bendrakeleiviams sutikus. Norint kelionę pertraukti, reikia apie tai pranešti tos stoties budėtojui. Išlipant ir įlipant labai negražu grūstis, kitus stumdyti.“
Tokių pamokymų ir tėviškų patarimų buvo negalima kiekviename žurnalo numeryje. Daugybė publikacijų sufleravo apie skiriamą dėmesį į smetoninės kariuomenės kareivių moralę ir auklėjimą.
Tomas Sušinskas
Nuotraukos iš Raimundo Juciaus asmeninio archyvo
