Praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio publikacijoje pateikiami kelionės įspūdžiai iš Sūduvos miestų ir miestelių.
Pasak turisto iš Kauno, „žiūrint pro vagono langus į laukus, Suvalkijos lygumos atrodo labai monotoniškos. Miškų be plačiosios Kazlų-Rūdos girios daugiau nesimato. Tik vienur kitur dunkso su horizontu susiliejantys pavieniai, nedideli miškeliai.
Dievulėliau brangus, kaip greitai prabėgo vasara. Visą laiką buvau mieste. Ir tik išvažiavęs iš jo matau, kad visi laukai rugsėjo mėnesį jau nuvalyti. Visos pievos iššienautos. Tik geltonuoja lyg auksas laukų ražienos. Žmonės laukuose darbuojasi bulves bekasdami.
Vilkaviškio geležinkelio stotyje laikinai baigėsi mano kelionė. Čia turėjau išlipti. Iš vagono išsitraukiau savo dviratį ir netrukus pasileidau kelionėn. Prieš tai pasiklausiau kelio link Naumiesčio.
Būdamas pusiau žemaitis buvau giliai įsitikinęs, kad Suvalkijos keliuose nors margučius ridenk. Visą laiką naiviai tuo tikėjau. Vos tik pasukau į Naumiesčio plentą prasidėjo mano kankynės. Plentas, jeigu galima jį taip pavadinti išmuštas skylėmis. Lietaus vanduo slėpė visas duobes.
Dviračio padangos – į duobes, o aš šokinėju sėdynėje. Nežmoniškas vėjas vertė į šonus. Kartais pažvelgdavau aplink. Suvalkiečiai gyvena dažniausiai vienkiemiuose. Dvarų pelei kelią matosi ne per daugiausiai. Sodybos slepiasi tarp medžių. Ūkiai vidutinio dydžio, po keliasdešimt margų. Namai, kaip ir visoje Lietuvoje mediniai. Stogai dengti šiaudais.
Pagaliau po varginančios kelionės atsidūriau Naumiestyje. Pamačiau bažnyčios bokštus. Iš tolo miestukas atrodė esantis gana puikios išvaizdos.
Tačiau jį pasiekus, akmenimis grįstame bruke pats velnias gali išsisukti koją. Akmenys tinkamai nesumušti ir baisiai nelygiai sudėti.
Pirmojo pasaulinio karo metu miestelis itin stipriai apdegė ir dar iki šiol pilnai neatsistatė. Pagalvojau, kad aš esu senamiestyje, o naujamiesčio dar nepasiekiau.
Tokios minties vedamas savo „žirgelį“ pasukau viena gatve link Šešupės tilto. Už jo matėsi tarsi naujasis miestas. Bet prie pat tilto man kelią pastojo „parubežiaus“ sargybinis. Pareikalavo leidimo, jei noriu pereiti „rubežių“. Žinoma aš tokio leidimo neturėjau.
Nustebau sužinodamas, kad tai sienos su kita valstybe punktas. Anoje pusėje Šešupės yra ne Naumiesčio priemiestis, o Vokietijos miestukas – Širvinta.
Savo išvaizda Širvinta skiriasi nuo Naumiesčio. Visi namai ten mūriniai. Vieno aukšto, vieno stiliaus. Sienos baltai nudažytos, stogai raudonuoja. O virš miesto, pasididžiuodama stovi gotikinė, dviejų bokštų vokiečių bažnyčia.
Prieš karą Naumiestis buvo visas apskrities miestas. Bet dabar apskritį perkėlus į Šakius Naumiestyje tapo itin nuobodu. Vietinių gyvenimas čia slenka labai monotoniškai.
Pasiklausęs kelio, nuvykau į Naumiesčio kapines aplankyti kilnaus tautos vyro kapo. Vinco Kudirkos kapą puošia paprastas akmens paminklas. Ant ąžuolo kamieno šakos kabo lentelė su gimimo, mirties data, vardu ir pavarde.
Žiūrėdamas į kapą susimąsčiau. Taip, tu buvai dvasios milžinas. Pirmas šiame krašte suskambinai tautos varpą. Tada, kada mūsų šalį slėgė sunki atėjūnų ranka ir žmonės giliai miegojo.“
Bus daugiau..
Tomas Sušinskas
