Plačia ir gilia vaga tekanti Šešupė skiria istorinius Vilkaviškio rajono kaimus.
Kaimelius jungia legendinis Prano Stanaičio vardo tiltas. Akmenimis grįstas senojo tilto grindinys mena praėjusio amžiaus laikus.
Ant aukštų Šešupės krantų pastatyto tilto sienelės kabo informacinė lentelė: „Prano Stanaičio tiltas. Pastatytas 1931 metais žinomo visuomenės veikėjo inžinieriaus Prano Stanaičio rūpesčiu ir pagal jo projektą.“
Kiek toliau už tilto, jau Slabadų kaime, driekiasi senosios kapinės. Geltonuoja kapinėse stovinčios medinės koplyčios sienojai. Šv. Jono Krikštytojo vardu pavadinta šventovė alsuoja ramybe ir prisiminimais. Jos viršūnėje – ornamentais puoštas istorinis kryžius. Aplink koplyčią – senųjų kaimų gyventojų amžinojo poilsio vietos.
Vienas kapas ryškiai išsiskiria iš kitų. Aptvertas autentiška tvorele stūkso prie pat pravažiuojamo kelio. Slabadų kaimo žemė kažkada priglaudė dviejų brolių kūnus.
Abu broliai buvo žinomi visoje šalyje. Praėjusio amžiaus nepriklausomoje Lietuvoje atsisveikino su šiuo pasauliu. Vienas brolis buvo garsus inžinierius ir vadovavo Lietuvos paštui. Kitas – itin gerbiamas Lietuvos kariuomenės vadas.
Senasis generolas Juozas Stanaitis amžinojo poilsio Slabadų kapinėse atgulė pirmasis. Apie jo laidotuves buvo kalbama ilgai. Seno sukirpimo karininkas buvo itin gerbiamas paprastų kareivių ir civilių tarpe.
Laidotuvių išvakarėse į Slabadų kaimą atvyko kariai: sutvarkė kapines, pagamino cementinius laiptus į koplyčią.
Laidojant senąjį vadą, aidėjo šautuvų ir pabūklų salvės. Iš praskrendančių lėktuvų buvo mėtomos gėlės. Procesijos metu nusidriekė kilometrinė karių ir civilių žmonių grandinė. Iš Matarnų į Slabadus nešamą karstą supo raitų ulonų voros. Iš Vilkaviškio kareivinių atjojo visas eskadronas.
Karstas į Slabadų kaimo kapines buvo nešamas ant karių ir karininkų pečių. Paskutinės kelionės metu griežė Lietuvos kariuomenės orkestras. Kelias Matarnai-Slabadai buvo barstomas gėlių žiedais. Virš kapinių ratus suko lėktuvas. Mirusiajam ant krūtinės buvo padėta pagalvėlė. Ant jos – pagarbiai sudėti valstybiniai apdovanojimai.
Prabėgo vienuolika metų ir šalia brolio Juozo atgulė inžinierius Pranas. Tilto per Šešupę projekto autoriaus kūnas iš Kauno per Marijampolę, Vilkaviškį ir Kudirkos Naumiestį buvo atvežtas į Slabadus. Automobilių vilkstinė sustojo prie senųjų Vilkaviškio pašto rūmų. Paštininkų uniformomis pasidabinę Vilkaviškio tarnautojai atidavė pagarbą buvusiam vadovui.
Laidotuvių dieną aplink senąją koplyčią būrėsi minios. Šventovės viduje, kaip per atlaidus – petis į petį atsirėmę spaudėsi žmonės. Ne visi tilpo mažame šventoriuje. Kitiems teko lipti į medžius. Iš Kauno atvykę ministrai prie kapo duobės sakė kalbas.
Slabadų kapinėse velioniui buvo iš anksto sumūryta kripta. Į tą pačią kriptą vėliau perlaidotas brolis Juozas. Amžinojo poilsio vietą uždengė sunkus cementinis dangtis. Antrojo pasaulinio karo metu nuo bombų kriptoje slėpėsi Slabadų kaimo gyventojai.
Senosios, ant smėlio kalvos stūksančios kapinės, liudija aplinkinių kaimų istorijos fragmentus ir įvykius.
