Bevartant prieškario spaudą dėmesį patraukė publikacija pavadinta „Šunkarių dvaro istorija. Vokiečių okupacijos laikų vaizdelis.“ Sunku pasakyti, kiek šioje istorijoje yra teisybės, o kiek pramanų. Tačiau pasakojimas gana įdomus ir keliantis šypseną.
Iš publikacijos sužinome, kad istorijos akcentas yra dvarelis, stovėjęs ant Šešupės kranto. Tekste rašoma, kad prieš pirmąjį pasaulinį karą ši dvarvietė buvo žinoma Šilogalių vardu. Beieškant vietovardžių, sužinojau, kad Šunkorių kaimas stūkso Šakių rajone. Galbūt tai minimo dvaro žemės?
Taigi, pasak tarpukario šaltinių, „Keistas tas Šunkarių dvaro vardas. Jo didingi rūmai ir sugriuvęs kumetynas daug visko regėjo. Ponų keliamos orgijos, baudžiauninkų ašaros ir vargai, – visa tai nesvetima dvaro praeičiai.
Šiandien (tarpukaryje – aut. past.) dvaro liekanos dar stovi ant aukšto Šešupės kranto. Griuvėsiai apsupti šimtamečių Topolių, Uosių ir Jovarų. Bet ir jų dienos jau baigiasi. Po Nepriklausomybės karų (1918-1922 m. aut. past.) dvaras suskaldytas ir išdalintas buvusiems savanoriams ir kumečiams. Čia jie kuria naujas sodybas ir trobas.
Prieš pirmąjį pasaulinį karą šią dvarvietę vadino Šilogaliais. Šunkarių vardą dvarelis gavo tik karui pasibaigus.
Pirmojo pasaulinio karo pradžioje vokiečiai milžinišku šuoliu įsibrovė į Lietuvos miestelius, dvarus ir kaimus. Įsibrovę visur ir visiems rodė savo vakarų „aukštą“ kultūrą. Kankino nekaltus žmones, degino trobas, žagino gražesnes moteris ir mergaites.
Įsibrovę į Slavikų bažnytkaimį, nušovė kunigą A. Pesį. Už tai, kad tas prieš karą bemedžiodamas, nušovė Prūsijos vokiečio keturias namines antis. Šios turškėsi Šešupėje. Tad kunigas jas palaikė laukinėmis. Už tas nušautas antis lietuvių dvasiškas tėvelis ilgai bylinėjosi su vokiečiu teismuose. Dėl pralaimėtos bylos vokietis neapykantą kunigo atžvilgiu laikė dar ilgai.
Piktasis vokietis Slavikuose ėmėsi žygių ir papirko kaizerio kareivius. Šie jo prašymą išpildė ir kunigą nušovė. Todėl dabar kiekvienas praeivis aplankydamas gražiuosius Slavikų kapus randa kuklų kryžių su šiurpiu užrašu: „Žiauriai nužudytas vokiečių kareivių.“
Vėliau vokiečių generolui kažkas pakuždėjo, kad užimto krašto gyventojai rusams žinias perduoda pakišdami šuniui po uodega raštelius. Vokiečių generolas tai išgirdęs labai įsiuto. Įsakė uždėti okupuoto krašto šunų šeimininkams nepakeliamus mokesčius. Jų nesumokėjus griežtai įsakyta visus šunis pakarti. Karo išvarginti žmonės didelio turto neturėjo. Neliko nieko kito, kaip atiduoti savo šunis pražūčiai.
Pirmasis korimo iniciatyvos ėmėsi Šilogalių dvaro šaltyšius Palenčius. Įsakė dvaro kumečiams miškelyje įrengti šunų kartuves. Išėjo įsakymas atvesti į dvarą visų aplinkinių kaimų šunis. Šunys kaukė visokiais balsais. Kiekvieno šuns šeimininkas privalėjo pats įvykdyti nuosprendį. Žmonės korė šunis kelias dienas.
Po pirmojo pasaulinio karo Lietuva atgavo nepriklausomybę. Žmonės galėjo pasirinkti naujuosius savo kaimų pavadinimus. Išparceliuoto Šilogalio dvaro gyventojai išrinko savo kaimui naują vardą – Šunkariai“, – keistą ir trumpą pasakojimą užbaigia prieškario reporteris.
Ši publikacija yra perleista pakartotinai. Originali publikacijos data – 2021 m. birželio 7 d.
