Anot tarpukaryje Kalvarijos žemėse gyvenusio ir Lietuvos Nepriklausomybės kovose dalyvavusio suvalkiečio prisiminimų, „Tai įvyko prieš aštuonerius metus, kada pasienio su Lenkija apylinkėse ties Liubavu, Vižainiu ir Punsku gaudė šūviai ir aidėjo miškai nuo mėtomų granatų sprogimų. Žudomų mūsų Šaulių sąjungos brolių kraujas šlakstė pietinės Sūduvos kalnus ir lygumas. Kaimuose sklido ašaros ir skundai.
Lenkai būriais plaukdavo nuo Suvalkų miesto į pasienį su Lietuva. ŠeimininkaVižaivo suvalkiečių kaimuose, plėšdavo nekaltus žmones. Vasaros metu lenkų partizanai su šautuvais ant pečių ir brauningais bei granatomis kišenėse bastėsi po laukus.
Labai dažnai atsitikdavo, kad iš darbo grįždamos jaunos kaimų merginos atidumdavo namo be kvapo. Drebėdavo iš baimės kaip drebulės.
Nakties metu lenkai įsibraudavo į sodybas ir reikalaudavo lašinių, kiaušinių ir kumpių. Neretai ūkininkams stebuklingai išgaruodavo laikomas pienas šulinyje.
Tuo metu pasienyje, lietuvių pusėje beveik jokios organizuotos jėgos nebuvo. Tik vienas kitas policininkas arba pavienis lietuvių šaulys.
Kai kurie mūsų šauliai dažnai ištisas dienas ir naktis budėdami prarymodavo kur ant kalno užu akmens pasislėpę. Ir jei pamatydavo lenkus, šūviais pranešdavo kaimų žmonėms apie pavojų. Žmonės tada žaibo greitumu nešdavo savo apavus, lašinius, drabužius, patalynę iš trobos kur nors į šalinę slėpti. Viską sukišdavo į šiaudus ar šieną.
Lietuvos šauliai, kurių tada buvo vos keletas, pasižymėjo narsumu ir drąsa. Kartais išvaikydavo didesnes už save lenkų gaujas. Lenkai pasižymėjo dideliu skaičiumi, kuris kartais siekdavo šimtą ar daugiau vyrų. Plėšdavo ištisus Liubavo ir Punsko valsčių kaimus.
Liubaviečiai buvo taip įbauginti, kad retas kuris naktį užmigdavo. Daug vargo buvo, ypač šeimoms su mažais vaikais, kurie jau iš tolo pamatę ateinant lenkus, puldavo į isteriją.
Visi jauni vyrai lietuviai turėjo visiškai palikti savo tėvų namus. Nakties metu lenkai apsupdavo trobą iš visų pusių. Prieš tokias banditų gaujas vienas nepasipriešinsi. Todėl Liubavo krašto jaunuoliai buvo išsikasę aukštesnėse kalvose apkasus. Iš jų skindavo lenkus po vieną.
Visa Liubavo parapija buvo apsidengusi juodu liūdesio šydu. Tekėjo ašarų upeliai. Ilgesingai ošė mėlynos girios.
Atėjo miglotas 1923 metų rudens rytas. Žmones jau iš anksčiau kamavo bloga nuojauta. Rudens šalna buvo nusidabravusi Liubavo apylinkės laukus ir žalias lankas. Saulės dar nesimatė. Medžiai siūbavo be lapų.
Liubavo miestelis ramiai miegojo. Į pietus nuo jo dunksojo juodas miškas. Netoli nuo miško stūksojo pilki, aukščiausi visame Liubavo krašte Kačergų kalnai. Ten nuo vidurnakčio jau laukė su ginklais daugiau nei penkiasdešimt sužvėrėjusių lenkų. Kačergų kalnų olose jie buvo pasistatę kulkosvaidžius. Ginklai buvo nukreipti tiesiai į miestelį.
Staiga pasipylė šūviai. Prasidėjo panika. Lenkais užsipildė visos miestelio gatvelės. Granatos buvo mėtomos į valsčiaus raštinę. Kai kurie liubaviečiai pasislėpė šieno kupetose, kiti lindo į rūsius.
Lenkai pradėjo plėšti ir žudyti. Du lietuvių policininkai buvo vedami į aikštę šaudyti.
Po pusvalandžio lenkai išsinešdino. Paliko miestelį plaukiantį ašaros upėmis ir pasruvusį krauju. Gatvėse gulėjo penki negyvi, niekuo dėti žmonės: du policininkai, valsčiaus viršininkas, vaikas ir pilietis Žilinskas. Krautuvės liko tuščiomis lentynomis ir sudaužytais langais.
Žuvusiųjų vardais dabar yra pavadintos Liubavo miestelio gatvės. Kiekvienais metais atėjus rudeniui, miestelis apsigaubia gedulo vainiku. Tyliai šlama liūdni beržai ir girios.“
1931 m., Liubavas.
Tomas Sušinskas
