„Kuriam grožį akims ir džiaugsmą sielai… (2)

Tęsdami rugpjūčio mėnesį pradėtą darbą bei sulaukę palankesnio oro, kartu su, dabar jau buvusiu, ilgamečiu Marijampolės susivienijimo „Sodai“ pirmininku Pranciškumi Jokimaičiu, taip pat lankėmės Marijampolės savivaldybės „Balsupių“, „Rausvės“, „Tarpučių“, „Baltaragio“, „Aštrulių“ sodų bendrijose, kur rekomendavus šių bendrijų pirmininkams -Kęstučiui Misiukevičiui, Valdai Greičiuvienei, Laimučiui Ramanauskui, Ilonai Burčikienei ir Gediminui Mačiulaičiui pasižvalgėme po Aidos ir Gintauto Barzdaičių, Daivos ir Gražvydo Jasiukevičių, Danguolės Karalienės, Birutės ir Nerijaus Dičiūnų, Laimutės ir Romo Jankauskų, Linutės ir Vidmanto Budrevičių puoselėjamus sodus. Mūsų tikslas parodyti visuomenei kaip modernėjančioje sodininkystėje galima be dizainerių, ar apželdinimo specialistų pagalbos gražiai tvarkyti savo valdą, o gal tiksliau darniai sutarti su gamta, išvengiant perteklinio ploto trinkelėmis išklotos žemės, neužstatant pastatais savąjį sklypą daugiau nei tai leidžia įstatymai. Ir jei nors vienas iš šimto skaitytojų, tvarkydamas savo gyvenamąją aplinką paseks aprašomų sodininkų pavyzdžiu, mes laikysime, kad užsibrėžtą tikslą pasiekėme…

Beje, net neabejojame, jog yra žymiai daugiau sodininkų išmaniai, gražiai bei skoningai besitvarkančių savo sklypuose ir apie juos gal dar teks papasakoti ateityje. Tačiau šį kartą mums savo valdų vartus atvėrė būtent šie sodininkai, nepanorėjusių viešintis mes per daug neįkalbinėjome, jie galbūt panorės padaryti tai ateityje, perskaitę šiuos abu rašinius. 

Taigi, pirmiausia užsukome į „Balsupių“ sodų bendrijoje Aidai ir Gintautui Barzdaičiams priklausantį sodą nusidriekusį Rausvės upelio pakrante. Jo šeimininkė Aida papasakojo, kad jau keturiolika metų kartu su vyru Gintautu kuria bei puoselėja šį grožį savo džiaugsmui, o ir užsukę svečiai nelieka jam abejingi ir tai „veža“. Barzdaičiai daug metų gyveno Marijampolėje, tačiau metams bėgant suprato, jog geresnės gyvenamosios vietos nei gražiai sutvarkytame sode jie niekur nesuras, tad nusprendė persikelti iš miesto. „Čia pailsi ir siela, ir kūnas“- teigia Aida. 

 Aida prasitarė, jog pradžioje sodininkystės, dar stokojant patirties neišvengta klaidų, mat nusipirkus ir pasodinus augalus netinkančius lietuviškam klimatui – tujas, puskiparisius, magnolijas teko nusivilti, kadangi jie žūdavo pakirsti žiemos šalčių. Ilgainiui vis tik pavyko atrasti tokius augalus, kurie sėkmingai prigijo ir augo teikdami pasitenkinimą širdžiai. Pavyzdžiui rožės, kurių auga net 50 krūmų, hortenzijos, katžolės, levandos ir kt. Kur ir ką pasodinti Aida ir Gintautas planavo patys taip, kaip jiems atrodė tinkama, jei nepavykdavo iš pirmo karto, vėliau klaidos buvo taisomos, surinkta iš laukų ir suvežta į sklypą aibė įvairių formų akmenų. Pasak Aidos, visus „juodus“ darbus daro vyras Gintautas, jis taip pat pasodino alksnių ir beržų gojelį Rausvės upelio pakrantėje, kuris dabar tapęs savotiška oaze paukščiams, beje, už šį darbą net buvo apdovanotas Aplinkos ministerijos padėkos raštu, na o grožio kūrimas sode – jos prerogatyva. Beje, 2016 metais gražiai tvarkomas jų sodas tarp savivaldybėje esančių sodų bendrijų pripažintas nugalėtoju. 

Sekanti mūsų stotelė buvo Daivos ir Gražvydo Jasiukevičių sodas esantis „Rausvės“ sodų bendrijoje. Jis palyginus kuklus, tačiau stilingas, paperka savo jaukumu. „Sodą turime gal penkiolika metų, niekur specialiai nesimokėme kaip reikėtų teisingai genėti ar apkarpyti medelius, tad iš neturėjimo ką veikti išmokome meno dailiai „apkirpti“ savo augalus. Kažkas mums gavosi, kažkas gal nesigavo. Deja, kai kurių augalų, ypatingai lapuočių neprisitaikiusių prie mūsų klimato sąlygų teko atsisakyti, nes jie žiemą nušaldavo, nuplikdavo, atrodydavo apgailėtinai. Žmonėms, kurie ketina užsiimti sodininkyste patartume būti labai apdairiems perkant egzotiškus augalus turguose ar kitur, nežiūrint į tai, kad jie gražūs akims ir patinka. Būtina pasidomėti jų tinkamumu auginimui mūsuose, nes padarytas klaidas tenka taisyti tik po metų ar dviejų, tuo būdu eksperimentai kainuoja ne vien pinigine išraiška, bet prarandamas brangus laikas… Šiaip kuistis žemėje, karpyti veją ir pavienius augalus netingime. Mums patinka tai, nes metams bėgant senstame, tad pradeda traukti žemė, stiprėja vis didėjanti meilė jai“ – šypsosi šeštą dešimtį baigiantis Gražvydas.

„Tarpučių“ sodų bendrijoje pabuvojome Danguolės Karalienės bei Birutės ir Nerijaus Dičiūnų soduose. Palyginus juos abu matome, jog tai du skirtingi požiūriai į sodininkystę, vienas, jei galima taip teigti – minimalistinis, kurio esmė didesnio komforto ignoravimas, kurį, beje, vis labiau mėgsta šių dienų sodininkai, o kitas – priešingai spindi prabanga ir daugiau nukreiptas į privatumą.

Danguolė Karalienė papasakojo, jog sodą įsigijo palyginus neseniai, tik prieš penkis metus, o prieš dvejus metus pavyko viską sutvarkyti taip, kaip to jai norėjosi. „Aš nemėgstu „perkrautų“ sodų, tad aplinką kūriau pati, pasirinkdama būtent tokį sodo tvarkymo stilių. Daug dėmesio skiriu žaliai vejai ir augalams, kurie man patinka. Žolę nupjauti, taip pat niekam neleidžiu, tai darau pati, nes man labai malonus šis darbas. Medelius genėju, taip pat pati ir man tai teikia malonumą. Apskritai kuomet atvykstu į sodą tai man atrodo, jog visos mano bėdos lieka kažkur kitur ir aš čia labai gerai jaučiuosi. Net nebežinau ar aš pati susikūriau sode tokią gerąją aurą, ar su ja nupirkau šį sodą. Beje, svečiuotis mano sode labai patinka anūkei gyvenančiai Norvegijoje“ – pastebėjo Danguolė.

Birutės ir Nerijaus Dičiūnų sode visur gražu ir pabrėžtinai tvarkinga, po lygų tarsi stiklas sklypą tyliai važinėja „protinga“ žoliapjovė – robotas „Hugsvarna“. Pasak Birutės, grožį ir patogų gyvenimą ji su vyru Nerijum, žingsnelis po žingsnelio, kuria jau bemaž dešimtmetį. Jie ir sodo kaimynai už savo lėšas įsirengė miesto vandentiekį bei kanalizaciją, tad ekologijos požiūriu jų sodo sklypai jau atitinka ES standartų keliamus reikalavimus.

„Abu su vyru augome daugiabutyje, aš Marijampolėje, jis Kaune, tad patirties kaip reiktų tinkamai tvarkyti aplinką privačiame sklype neturėjome ir visko teko išmokti. Gyvenime tikriausiai nėra nieko neįmanomo. Įprastai aš susikuriu viziją kur bei ką reiktų pasodinti ar įrengti ir pasidalinu šia idėja su vyru, kuris netrukus imasi darbų materializuodamas mano mintis. Jis visų vyriškų rankų reikalaujančių darbų vykdytojas mūsų sode ir galima sakyti, jog didžioji dalis to ką matote, sukurta Nerijaus rankomis. Sklype nuo pradžios stengiamės auginti tokius augalus, kurie iš pažiūros atrodo dailiai, o keičiantis metų laikams minimaliai teršia aplinką savo lapija. Turėjome ir vaismedžių, tačiau jų teko atsisakyti, mat pastarieji reikalauja daugiau priežiūros.  Dabar stengiamės tvarkyti gyvenamąją aplinką taip, kad sklype augtų patrauklūs akiai augalai, bet tuo pat metu jie augtų lėtai, o svarbiausia kuo  mažiau laiko reikėtų jų priežiūrai. Manau mums pavyko padaryti tai. Sklype turime raugerškį, tujų, gudobelę, dekoratyvinį šermukšnį, pušį bei dar daug kitų gražių augalų“- vardija Birutė Dičiūnienė.

Pasigrožėję Dičiūnų gyvenamąja aplinka „Tarpučių“ sodų bendrijoje, pasukome link Liudvinavo apylinkių, kur įsikūrusios „Baltaragio“ bei „Aštrulių“ sodų bendrijos. Riedant  keliu Kūlokų kaimo kryptimi, prie „Baltaragio“ sodų bendrijos, iš tolo dėmesį patraukia gražiai prižiūrimas Laimutės ir Romo Jankauskų sodo sklypas, su baltai lyg gulbė nudažytais tvora bei gyvenamuoju namu. Atrodo labai šauniai, šventiškai. Savo sode Laimutė augina nemenką kiekį įvairių rūšių daržovių ir prieskoninių augalų, burokėlių, lapinių burokėlių ir visokių kitokių gėrybių – tai tikrai geros šeimininkės požymis…

„Dvidešimties arų sklype, beje, kuriame gyvename jau penki metai turime ir daržą, ir sodą, taip pat nemenką plotą žalios vejos, o dominuojanti balta statinių ir tvoros spalva pasirinkta todėl, jog taip norėjo mano vyras Romas. Mūsų namo viduje sienos, taip pat nudažytos baltai. Romui kažkaip gimė mintis bent tuo išsiskirti iš kaimyninių sklypų, kad atrodytų solidžiau ir kilmingiau. Viską padarėme patys, vyras tvėrė tvorą, o aš dažiau. Visą gyvenimą svajojau gyventi nuosavame name, kur aplink daug gamtos, erdvės, nėra neramių kaimynų, švarus oras, čiulba paukšteliai. Gyvendami čia mes nejaučiame nei karantino, nei  su urbanizacija siejamų nepatogumų, o penkiolikos kilometrų atstumas iki Marijampolės šiais, visuotinės automobilizacijos laikais yra menkniekis. Turime ir globotinį, nežinia iš kur atklydusį katiną, taip pat auginame žuvytes akvariume, dar turime nedidelį šiltnamį bei jauną sodą“- neskubėdama kalba Laimutė.

Atsisveikinę su pašnekove, jaukių namų šeimininke Laimute Jankauskiene, pasukame keliu vedančiu į atokiau esančią „Aštrulių“ sodų bendriją nusidriekusią Šešupės pakrante. Nors nuogąstavome, kad teks ilgokai klaidžioti, tačiau pasirodė be reikalo, nes Linutės bei Vidmanto Budrevičių sodo sklypą suradome greitai. Jo šeimininkai tuo metu dirbo įprastus sodo tvarkymo ir gražinimo darbus, bet pabendrauti su mumis sutiko. Iš Linutės Budrevičienės sužinojome, kad net nuo 1990 metų ji su vyru Vidmantu turi šį sodą ir daug laiko, ypač vasarą „atiduoda“ jo priežiūrai. „Anksčiau, kai sklype turėta daugiau dirbamos žemės, augintos braškės, darbo buvo nepalyginamai daugiau nei šiandien, bet ir padedančių nudirbti darbus buvo daugiau. Braškių auginimas reikalauja daug darbo rankų, kurių užaugus vaikams ir palikus mūsų namus jau neliko, tad teko pertvarkyti visą sodo infrastruktūrą, taip sakant pritaikant esamoms sąlygoms. Daugiau dėmesio skiriame rekreacijai, auginame keletą šilauogių krūmų, turime kelis vaismedžius, aviečių plotelį. Šiltnamyje auga pomidorai, agurkai. O dekoratyvinius augalus perkame turguje, bet sodindami juos vengiame „perkrauti“ sklypą, kad liktų daugiau erdvės, kurioje galėtų pažaisti mūsų anūkai. Didesne gėlių įvairove negalime pasipuikuoti, nes dauguma jų jau nužydėjusios. Labiau mylime rožes, kurios, deja, taip pat nužydėjusios. Šiuo metu akis džiugina tik gvazdikai, serenčiai (moksl. tagetės) ir viržiai. Ruduo.“ – pastebėjo Linutė Budrevičienė. 

Baigiant rašinį norėtųsi pridurti tik tiek, jog per pastaruosius kelis dešimtmečius neatpažįstamai pakito kolektyvinių sodų veidas ir jis toliau sparčiai keičiasi. Kyla nauji gyvenamieji namai, o sodų sklypų savininkai masiškai migruoja gyventi iš miesto į sodus. Tai ir gerai, ir tuo pat metu problemiška. Gerai, kad žmonės gyvena vis turtingiau, gražiau, bet blogai, kad neturtingiems tarybiniams laikams pritaikytas kolektyvinių sodų išplanavimas su siauromis duobėtomis gatvelėmis, komunikacijų bei kitos, reikalingos oriam gyvenimui infrastruktūros nebuvimas jau kelia grėsmę ekologijai, komplikuoja darbą komunalininkams, ugniagesiams, kitoms tarnyboms, o esamai padėčiai pakeisi reikės labai ir labai nemenkų lėšų.  

Galerijoje – autoriaus nuotraukos

Sūduvos gidas logotipas

Vytautas Karsokas 

Sponsored Video

Jums gali patikti

Atsakyti

Jūsų el. paštas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE