Rubrikoje „Žinutės iš Sūduvos praeities“ tęsiame pažintį Kybartų ir vokiško Eitkūnų miestelio draugystės tematika.
Tiesa, dabar to vokiškumo prūsų žemėse neliko nei kvapo. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, Karaliaučiuje, rusų kariai išliejo visą savo pyktį ir kerštą. Nusirito nežmoniška prievartos banga prieš krašte likusias vokiečių žmonas, seseris ir dukras. Tūkstančiai vaikų stebėjo savo motinų egzekucijas ir kankinimus. Šimtai jų liko našlaičiais ir buvo priversti badauti.
O 1931 metais dar dvelkė ramybe. Būsimo karo žiaurumų niekas net nesapnavo. Apie Kybartų vyrų mėgstamus apsilankymus Eitkūnų restoranuose buvo kuriami straipsniai.
Anot šaltinių „Tuoj už Kybartų pereinamojo punkto stūkso švarūs ir dailūs, trijų – keturių aukštų Eitkūnų mūriniai namai. Miestelio gatvės puošnios ir tvarkingos. O gatvėse – daugybė dviračių. Susisiekimas vyksta tik dviratėmis transporto priemonėmis. Tiek jaunas, tiek senas, moterys ir vaikai – visi mina pėdalus.
Iš už anos Lieponos upelio pusės į Eitkūnus traukia kybartiškiai. Šiandien – tai daugiausia vyrai. Jie mėgsta lankytis dėl vienos prašmatnybės, kuri yra kultūringoje Vokietijoje, ir kuri dar ne taip paplitusi Lietuvoje. Tai restoranai su muzika ir…
Tuose restoranuose visą personalą sudaro moterys. Visi lankytojai tik vyrai. Viduje prie kiekvieno kliento prisistato padavėja. Padavėją paseka jauna, graži panelė. Ji labai apsukriai prisisvotina prie lankytojo. Dažniausiai „įsimyli“ ir prie visos likusios publikos apdovanoja bučiniais. Prie kitų staliukų vykdavo panašios scenos.
Tenka pažymėti, kad kybartiškiai dažnai nemoka vokiškos kalbos. Todėl pakliuvę į tokius vokiečių panelių restoranus yra nemenkai išnaudojami.
Štai neseniai keli Vilkaviškio inteligentai nuvyko į Eitkūnus. Čia turbūt siekė iki paskutinio malonumo lašo. Ir kai tas malonumas baigėsi, apsižiūrėjo, kad sąskaitos apmokėti neįstengia. Tuomet pora draugų liko panelių restorane, kaip užstatas. O likusieji patraukė ieškoti pinigų. Štai toki restoranai yra mažame Eitkūnų miestelyje. O koki tuomet yra didesniuose?“
Pasak šaltinių, Kybartų gatvėse dažnai buvo galima išgirsti tradicinį muzikavimą. Tai krypuojančių žąsų gagenimą. Kiekvienais metais paukščiai vorele buvo varomi per sieną į prūsus. Kybartų mieste žąselėms įrengdavo daugybę specialių gardelių ir maudymuisi skirtų baseinėlių. Norėta, kad pardavimui skirtos žąsys pasiektų Eitkūnus žvalios ir sveikai atrodančios.
Šimtai lietuvių moterų ir vyrų prie šių paukščių gaudavo darbo. Juk reikėdavo lesinti, girdyti, varinėti, rūšiuoti sverti ir t.t. Per metus per sieną praeidavo šimtai tūkstančių lietuviškų žąsų. Per Kybartus į Eitkūnus jos plaukdavo iš visos Lietuvos.
Prieškarinis statistikos departamentas sugebėjo paskaičiuoti, kad per savaitę iš Eitkūnų Kybartuose apsilankydavo beveik keturi tūkstančiai vokiečių. Kybartiškiai per tą patį laiką Eitkūnuose pabuvodavo per du tūkstančius kartų. Po Adolfo atėjimo į valdžią sienai pereiti jau reikėdavo kortelių. Tiesa jas įsigyti nebuvo didelė problema.
Kybartai ir Eitkūnai draugaudavo visais įmanomai frontais. Gražios bendravimo tradicjos tęsėsi iki pat antrojo pasaulinio karo pradžios.
Ši publikacija yra perleista pakartotinai. Originali publikacijos data – 2020 m. rugsėjo 30 d.
