Laiko dulkes nubraukus (28)…

Jaunesniosios kartos skaitytojams primename, jog tuometėje Lietuvos Tarybų Socialistinėje Respublikoje, buvusioje Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos dalimi, vieša komunistų partijos ir apskritai valdžios politikos kritika buvo nepriimtina. Už tai buvo persekiojama pagal tuo metu veikusius įstatymus.

Jokių komentarų kritikuojančių tiek valdžią, tiek ir atskirus pareigūnus, kaip šiandien matome po žiniasklaidos straipsniais bei socialiniuose tinkluose, nebuvo. Viskas buvo pedantiškai cenzūruojama. Jei kas ir išdrįsdavo viešai kažką stipriau parašyti ir tai išvysdavo dienos šviesą, labai rizikavo savo karjera, greičiausiai apturėdavo nemalonų pokalbį valdžios kabinetuose, gaudavo įspėjimą, o esant kokios tai rimtesnės veiklos požymiams, atsidurdavo įstaigoje, pro kurios langus matėsi Magadanas.

Tad šių dienų žmogaus akimis žvelgiant, ši gan atsargiai, o tiksliau naivokai parašyta humoreska, publikuota SKB sienlaikraštyje, tuo metu, galima sakyti, buvo drastiškas bandymas išreiškiant tai, apie ką daugelis darbuotojų galvojo, bet prabilti viešai vengė.

„Talkininkai“

Vieną ankstyvą, lietingą 1978 spalio mėnesio rytą, Riečių kaimo vištos pabudo nuo galingo variklių gausmo. Ant kalno pasirodė mašinos su talkininkais iš Kapsuko. Riaumodamos ir taškydamos gilų duobėtų kelių purvą, jos pasuko link „brangiųjų“ cukrinių runkelių lauko. Tai atvyko galingosios Kapsuko SKB firmos talkininkai. Jų šventinei nuotaikai stimuliuoti maršą darniai trenkė dūdų orkestro muzikantai…

Runkelių laukai nusidriekė už horizonto...
Runkelių laukai nusidriekė už horizonto…

Staiga, žaibiškai atsivėrus autobusų durims, į runkelių lauką iššoko nepaprasto entuziazmo pagauta smogiamoji grupė apžvelgti numatomų darbų frontą  ir… griebėsi poilsio. Bet netrukus pasigirdo butelių skambėjimas ir numatomo atlikti svarbaus darbo triukšmingas aptarimas…

Po tokios šaunios įžangos pagaliau darniai imtasi darbo. Dirbta tikrai iš peties, bet bestija runkelių laukas, deja, atkakliai nemažėjo. Į vieno išrauto runkelio vietą stojo trys, keturi…

Bet, tačiau, talkininkų didelis ryžtas nugalėti, entuziazmas lenktyniauti vis tik nenumaldomai augo. Retkarčiais jie nusišnypšdavo savo nosis fakelu, o jų žvilgsniuose atsispindėjo rausvos vėlyvo rudens saulės spinduliai.

Problema buvo labai aktuali: Runkeliai savo ilgas šaknis buvo suleidę giliai į pažliugusią dirvą, bet galingajam cechui išradus sudėtingiausius kasimo mechanizmus, pastarieji žviegdami iššokdavo į paviršių.

Kita, didžioji, problema iškilo visai netikėtai – visi runkeliai buvo „apaugę“ storu purvo sluoksniu, o tokių į cukraus fabriką vežti buvo nevalia. Tačiau iš kažkur pasirodęs ūkio ūkvedys visiems talkininkams įteikė didelius peilius skirtus purvui nugramdyti. Tada pasigirdo čaižus šauksmas – „pirmyyyn“… Ir visi, panašiai kaip kare, puolė doroti bekraštį runkelių lauką.

Paskutinės pradalgės raistuose
Paskutinės pradalgės raistuose

Trečioji problema smogė per kelnes. Kadangi artumoje nebuvo tualeto, tad talkininkai įnirtingai lakstė už akmenų atlikti didelį ar mažą gamtos reikalus, tačiau  silpnesnės sveikatos talkininkų kelnės vis tik sušlapo…

Visų minėtų problemų tądien taip ir nepavyko išspręsti iki galo, todėl nutarta runkelių lauką padalinti atskiriems skyriams.

Kitą dieną Iš mašinų iššoko įvairių SKB tarnybų išplėstinės kompleksinės brigados ir vėl negailestingai puolė runkelius. Ypatingu žiaurumu pasižymėjo II-jo sustiprinto skyriaus speciali grupė. Runkelių laukas neatlaikė agresijos ir palaipsniui ėmė mažėti, nors incidentų, taip pat neišvengta.

Kai kurie skyriai, sudarę desantines grupes, puolė atiminėti ir užkasinėti į žemę peilius, stalus ir kitą inventorių, ruošdami sau placdarmą ateičiai. Sužeistieji paniškai traukėsi į mašinas.

Pagaliau atėjo paskutinioji talkos diena. Nešini plakatais ir transparantais, būriai džiaugsmingai nusiteikusių talkininkų iš Žuvinto palių pusės, per Riečių kaimo gyvenvietę traukė pribaigti paskutinius hektarus runkelių. Ir štai pagaliau išrautas paskutinysis. O toje vietoje, kur jis augo iškilmingai atidengta memorialinė lenta skelbianti: „Čia iš paskutinių jėgų kovėsi galingasis Kapsuko SKB kolektyvas“.

 

Draugišką miesto paramą kolūkiniam kaimui aprašė neetatinis informatorius Ostapas Benderis.

SKB sienlaikraštis „Konstruktorius“, 1978 spalio 29 diena.

Norėdami skaityti daugiau SKB darbuotojų prisiminimų spauskite čia: „Laiko dulkes nubraukus…“.

 

Nuotraukos iš SKB metraščio.

Parengė Vytautas Karsokas

Sponsored Video

Jums gali patikti

Atsakyti

Jūsų el. paštas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE