Laiko dulkes nubraukus…(31) Inžinierius Kazimieras Miliauskas

Parašius apie standartizacijos skyrių ir jo darbuotojus, norisi pateikti daugiau informacijos apie šiame skyriuje dirbusį inžinierių Kazimierą Miliauską. Tai buvo tarpukario Lietuvos inteligentas, 1938 metais baigęs Kauno Vytauto Didžiojo universitetą.

SKB (PAKMA)
SKB (PAKMA) © Sūduvos gidas / Vytautas Karsokas

Po Antrojo Pasaulinio karo iki 1960 metų, kai atėjo dirbti į Specialųjį konstravimo biurą (SKB), jis dirbo Jono Jablonskio gimnazijoje matematikos mokytoju. Tuomet daugeliui Jono Jablonskio gimnazijoje besimokančių jaunuolių teko klausytis mokytojo Kazimiero Miliausko dėstomų matematinių tiesų. Buvo žinoma, kad buvę jo mokiniai lengviau įstodavo į aukštąsias mokyklas studijuoti tiksliųjų mokslų. Marijampoliečiai, baigusieji Jono Jablonskio gimnaziją, mokytoją K. Miliauską visuomet prisimindavo kaip puikų, reiklų, palaikantį drausmę mokytoją.

Metraštis byloja, kad 1960 metai buvo dar SKB kūrimosi laikotarpis, todėl jis, kaip techninių žinių turintis veteranas, patardavo skyrių sudarymo bei darbuotojų parinkimo klausimais.

Jis turėjo ne tik techninių žinių, bet ir daug gyvenimiškosios patirties.

Pranciškus Jokimaitis
Pasakojimą užrašęs Pranciškus Jokimaitis © Sūduvos gidas / Vytautas Karsokas

Kaip pasakojo pats K. Miliauskas, baigęs minėtą universitetą, dirbo laivo vyriausiuoju mechaniku (berods, prekybiniame laive „Kaunas“). Jo pavaduotoju dirbo ir buvęs SKB technologas Jonas Urba. Jų laivas plukdydavo įvairias prekes, daugiausiai medieną, į įvairius Prancūzijos ir Anglijos uostus.

Prasidėjęs Antrasis Pasaulinis karas kėlė didžiulį pavojų ir neutralių valstybių civiliniams laivams. Kiekvieną kartą išplaukdavo su didžiuliu nerimu. Plaukdami nakties metu savo laivo pavadinimą ryškiai apšviesdavo, tikėdami, kad karinių veiksmų dalyviai tai matydami laivo nelies. O nerimauta buvo ne be reikalo.

Kartą plaukiant pro Olandiją staiga – didžiulis trenksmas ir laivas pradėjo greitai skęsti. Laimei netoli buvo olandų žvejai, kurie įgulą ir išgelbėjo. Įtariama, kad laivą „Kaunas“ nuskandino iš vokiečių laivo paleista torpeda. To įvykio metu vienas laivo jūrininkas dingo…

Miliauskas prisiminė, kad Lietuvai atgavus Vilnių, buvo stengiamasi greitai įvesti tvarką šiame mieste, todėl į Vilnių buvo siunčiami įvairių specialybių darbuotojai. Šių specialistų tarpe buvo ir mūsų gerbiamas K. Miliauskas. Jam teko tikrinti, inventorizuoti maisto pramonės įmones. Jis pasakojo: „užeinu į saldainių „fabriką“, o ten dirba tik vienas tų patalpų šeimininkas. Rankomis formuoja kažkokius saldainius, dalis jų jau sudėti ant nežinia kokių popierių ir padžiauti ant lovos. Ne tik saldainių gamintojas nešvarus, bet nešvari ir aplinka, neatitinkanti elementariausių sanitarinių reikalavimų. Mano išvada buvo tokia: šitokie saldainių „fabrikai“ dirbti Vilniuje negali“.

Iki išėjimo į užtarnautą poilsį K. Miliauskas dirbo standartizacijos skyriuje, atliko brėžinių normakontrolę. Buvo principingas ir reiklus. Puikiai skaitė mašinų ir mechanizmų brėžinius. Dėl kai kurių detalių ar mechanizmų brėžinių išklausydavo konstruktorių paaiškinimų, tuo siekdamas, kad gaminant įrenginius brėžiniai gamintojui būtų aiškūs ir nebūtų padaryta nepataisomų klaidų.

Du Kazimierus – Miliauską ir Zimkų 1962 kovo 4 dieną pasveikinome vardadienio proga
Du Kazimierus – Miliauską ir Zimkų 1962 kovo 4 dieną pasveikinome vardadienio proga

Mėgo skaityti knygas ir žurnalus, daugiausia humoristinius. Žinojo daug anekdotų, visokių humoristinių nutikimų ne tik iš savo gyvenimo. Juos mums ir pasakodavo.

Pirmojo Pasaulinio karo metu K. Miliausko šeima bėgdama nuo vokiečių pasitraukė į Rusiją (jo tėvas buvo mokytojas). Tad grįžęs į Lietuvą Kazimieras neblogai mokėjo rusų kalbą. Iš pokalbių su Kazimieru susidarėme nuomonę, kad kai kuriuos rusų literatūros klasikus yra skaitęs originalo kalba. Jis yra minėjęs, kad jaunystėje stengėsi skaityti rusiškus žurnalus, kad neužmirštų tos kalbos.

Iš mūsų pokalbių išaiškėjo, kad jaunystėje jis domėjosi ir scenos menu. Norėdamas pakliūti į teatrą ir būti arčiau aktorių, jis įsidarbino teatre sufleriu, kuris sėdėdavo būdelėje scenos priekyje ir pasakinėdavo aktoriui tekstą, jei šis netyčia jį pamiršdavo. Taip jis pamatė iš arti daugybę spektaklių, į kuriuos jaunam žmogui buvo ne taip jau lengva ir pigu pakliūti.

Reikia pasakyti, kad K. Miliauskas SKB buvo vienintelis intelektualas, brendęs ir išsilavinimą gavęs tarpukario Lietuvoje. Mes, jo tuometiniai bendradarbiai, mokėmės jau tarybinės santvarkos laike ir ideologiškai buvome smarkiai paveikti, neturėjome normalaus supratimo apie rinkos ekonomiką, apie kitus demokratinio gyvenimo principus. Bendraudami su Kazimieru mes tai jutome ir supratome, kad jis yra teisus, kalbėdamas apie „demokratiškus“ rinkimus, apie opozicijos valdžiai nebuvimą, apie valdžios neklystamumą ir daug kitų dalykų. Mano ir Kazimiero darbo stalai daug metų buvo greta, todėl kai kurios frazės būdavo ištariamos tik tyliai.

Labai nemėgo netiesos sakymo, kyšininkų, kombinatorių, vagišių, kurių tais tarybiniais laikais buvo gausu. Kalbantiems netiesą jis atkirsdavo, kaip sakoma, be padailinimų. Tiesa visuomet būdavo jo pusėje.

1975.01.31 į užtarnautą poilsį išleidžiame veteraną Kazimierą Miliauską, dirbusį SKB nuo 1960 m.; Sėdi iš kair. T. Slautienė, A. Balniuvienė, K. Miliauskas, A. Latvinskienė, R. Botyrienė; Z. Ramoškienė, B. Lukšienė, skyr. vedėjas P. Jokimaitis, A .Malinionytė, O. Šulinskienė, B. Juodagalvienė
1975.01.31 į užtarnautą poilsį išleidžiame veteraną Kazimierą Miliauską, dirbusį SKB nuo 1960 m.; Sėdi iš kair. T. Slautienė, A. Balniuvienė, K. Miliauskas, A. Latvinskienė, R. Botyrienė; Z. Ramoškienė, B. Lukšienė, skyr. vedėjas P. Jokimaitis, A .Malinionytė, O. Šulinskienė, B. Juodagalvienė

Tai buvo žmogus, pergyvenęs du pasaulinius karus, gyvenęs prie kelių politinių santvarkų, skendęs torpeduotame laive, matęs hitlerinį Klaipėdos krašto užgrobimą, Stalino kariaunos įžengimą į Lietuvą. Buvo tardytas KGB dėl laivo kapitono, reikalaujant prisipažinti, kad pats buvęs laivo kapitonas, išgyvenęs nekvalifikuotų jėgos struktūrų kišimąsi į mokyklos reikalus ir daugybę įvairių antidemokratiškų procesų. Žinant tokią Kazimiero gyvenimiškąją patirtį, jo pasakyta nuomone buvo tiesiog negalima netikėti.

Aš, kaip tiesioginis jo vadovas, visuomet gerbiau šito žmogaus nuomonę. Už sakomą tiesą ir principingumą, pareigingumą jį gerbė visi SKB darbuotojai. Jau būdamas užtarnautame poilsyje kartą jis atėjo pas manę į kabinetą pasikalbėti. Besikalbant apie įvairius dalykus pasiguodė, kad serga sunkia liga ir ruošiasi operacijai. Aš pabandžiau pasakyti kažką raminančio, bet jis mane nutraukė sakydamas, kad jau sulaukęs septyniasdešimtmečio, kad gyvenęs gana ilgai, todėl dabar ir manantis, kad kaip bus, taip ir bus gerai.

Baigiantis mūsų pokalbiui jo veidas nerodė didelio susirūpinimo. Atsisveikinome šypsodamiesi. Tuo dar kartą įsitikinau, kad buvęs mūsų kolega Kazimieras yra stipraus charakterio ir didelio dvasingumo žmogus

Nepraėjus nei mėnesiui po mūsų šio pokalbio, Kazimieras išėjo Anapilin…

 

Pranciškus Jokimaitis, standartizacijos ir metrologijos skyriaus vedėjas

Norėdami skaityti daugiau SKB darbuotojų prisiminimų spauskite čia: „Laiko dulkes nubraukus…“.

 

Nuotraukos iš SKB metraščio

Parengė Ugnė Stanaitė

Sponsored Video

Jums gali patikti

Atsakyti

Jūsų el. paštas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE