Laiko dulkes nubraukus…(37) Mūsų poilsis, šventės ir socialiniai reikalai

Didžioji dauguma SKB darbuotojų buvo jauni žmonės, paskirti čia dirbti iškart po mokslo baigimo aukštojoje arba specialiojoje vidurinėje mokykloje, taigi jiems rūpėjo ne tik darbas, bet ir užsiėmimai laisvu nuo darbo laiku. Žmonės būrėsi į grupes pagal savo individualius meninius, sportinius ir panašius potraukius. Buvo mėgėjų žaisti šaškėmis, šachmatais, nemažai darbuotojų mėgo stalo tenisą. Minėtoms sporto rūšims daug laiko nereikėjo, užtekdavo pietų pertraukos.

Šaškėmis ir šachmatais daugiausia žaidė vyrai, čia buvo aktyvūs ir vyresnio amžiaus žmonės, pavyzdžiui, buhalteris B. Lišauskas, vertėjas J. Šalčiūnas. Prie stalo teniso per pietų pertraukas tiesiog susidarydavo eilės norinčių žaisti, visiems pažaisti aišku pritrūkdavo laiko, kai kas likdavo žaisti ir po darbo. Tenisą aktyviai žaidė tiek vyrai, tiek moterys. Apie tai epizodiškai jau paminėta ankstesniuose straipsneliuose.

SKB administracija skyrė daug dėmesio darbuotojų poilsiui. Būtinai reikia paminėti mūsų poilsiavietę prie Vištyčio ežero. Kažkieno iškeltą idėją patiems pasistatyti namelį palaikė SKB viršininkas, pavaduotojas ir profsąjungos komiteto nariai. Gavus atitinkamus statybos leidimus, įsigijus medieną, pagal tuomet leidžiamą tipinį sodo namelio projektą patys SKB darbuotojai pagamino surenkamus skydus, nugabeno į statybos vietą ir patys namelį surinko. Tarp šių savanorių ne tik daugiausiai padirbėti, bet ir pavadovauti darbams teko Pranciškui Jokimaičiui. Ši poilsiavietė buvo nepaprastai populiari. Čia atostogų metu arba savaitgaliais galėjo ilsėtis darbuotojai su šeimomis. Namelis niekada nebūdavo tuščias. Vėliau buvo pastatytas dar vienas namelis. Prie Vištyčio ežero verždavosi SKB žvejai mėgėjai, kur jiems buvo tikras rojus ne tik vasarą, bet ir žiemą. Čia reikia prisiminti tikrą įvykį poledinės žūklės su skrituliais metu, kai J. Kapliuginas, kurį laiką palikęs užmestą meškerę, sugrįžo ir pamatęs apvirtusį skritulį stvėrė traukti laimikį, ant kabliuko rado užkibusį keptą karosą… Prizo už jį negavo, bet į SKB žvejybos istoriją įsirašė ilgam…

Šašlykus kepa specialistas – mūsų gruzinas E. Svanidzė
Šašlykus kepa specialistas – mūsų gruzinas E. Svanidzė

Norinčiuosius poilsiauti prie Vištyčio atveždavo SKB mikroautobusas. Kas nesulaukdavo eilės, atvažiuodavo čia ilsėtis su palapinėmis.

Nemažiau patiko ir Šlavantėlio ežeras, kur gražią poilsiavietę turėjo MPAG. Kai būdavo laisvų vietų, į ją draugiškai pakviesdavo ir SKB žmones.

Žvejai mėgėjai SKB autobusėliu dažnokai patraukdavo į savo pamėgtas žuvingas vietas prie Nemuno ir Šešupės. Tarp kitko, labai patyrusi meškeriotoja buvo Birutė Šimonėlienė, kuri pati parašiusi rašinėlį šiam ciklui pasikuklino prisipažinti, kad 1976 m. sportinės žūklės varžybose tapo netgi rajono moterų čempione. Aktyvios meškeriotojos buvo J. Švirinienė, R. Mickevičienė, J. Lenkauskienė.

Žiemos metu vykdavo tradicinėmis tapusios vasario mėnesio išvykos su slidėmis į užmiestį, dažniausiai prie netoli Birštono buvusio MPAG profilaktoriumo, o kovo mėnesį – žiemos palydos prie Vištyčio ežero.

Ilsėdavomės ir Palangoje, kur visą SKB gyvavimo laikotarpį buvo nuomojami 2 kambariai. Apie tai labai linksmai mums šiame cikle jau yra parašęs E. Valenta.

SKB darbuotojai mėgo keliauti – tiek Lietuvoje, tiek plačiojoje sąjungoje, bet apie tai taip pat jau yra šiek tiek parašyta ankstesniuose šio ciklo straipsniuose, todėl daugiau nesiplėsime, nors „Metraštyje“ dar liko ne tik nepaminėtų kelionių, bet ir keliautojų aprašytų įspūdžių.

Organizuojant poilsį labai daug geranoriškos iniciatyvos parodydavo SKB viršininko pavaduotojas M. Šulinskas, niekada neatsakęs paskirti transportą ar materialiai paremti vykstantį renginį, kai jo organizavimui reikėdavo didesnių išlaidų.

Aktyviai dirbo moterų taryba. Ilgametė tarybos pirmininkė buvo O. Šulinskienė, narės R. Botyrienė, A. Latvinskienė. Moterys organizuodavo tradicinėmis tapusias vakarones minint Mašinų gamintojo dieną ir moters dieną – Kovo 8-tąją. Suruošdavo įdomių teminių parodų, kuriose būdavo demonstruojami rankdarbiai, mūsų darbuotojų renkamos įvairios kolekcijos, nustebindavusios apie tai nieko nežinojusius bendradarbius, sužavėjo mūsų SKB fotografo A. Burinsko medžio drožiniai, rudeninių ir naujametinių puokščių parodos. Vakaronėse vykdavo stalų serviravimo, lietuviškų etnografinių valgių gaminimo konkursai. Jose visada pasirodydavo mūsų saviveiklininkai – muzikantai, dainininkai ir būtinai satyrinė grupė. Kai kada vakaronėje tekdavo parodyti ir savo žinias bei atmintį, pvz., „Ar žinai savo miesto istoriją?“. Vakaronės būdavo labai linksmos, išradingos. Labai įsiminė jaunimo suorganizuota vakaronė, kurią vedė Nijolė Žiginskaitė. Joje dalyvavo ir SKB vyr. inžinierius E. Ivanauskas. Nijolė taip sugebėjo „užvesti“ dainininkus, kad, nežiūrint vėlaus meto, dainas nutraukti nesisekė… Po šios vakaronės visada santūrus ir nelinkęs viešai juokauti vyr. inžinierius ištarė: „Visko mačiau, bet kad trezvi šitaip dainuotų, tai dar neteko matyti“…

Apie vieną mūsų vakaronę 1986 m. parašė rajoninis laikraštis „Naujasis kelias“, gavęs vakaronės organizatorės laišką. Jį pateikiame sutrumpintą:

„Pirmą kartą organizuojamas renginys daug ką sudomina. Žemaitiškai parašytas skelbimas „Nabgerk, broleli“ priviliojo daug žmonių. Salėje įsikūrė keturių etnografinių Lietuvos regionų atstovai, pasiryžę parodyti, kuo kiekvienas kraštas garsus. Į svečius pakvietėme Lentvario kilimų fabriko kaimo kapelą. Stalai lūžo nuo žemaitiškų, aukštaitiškų, suvalkietiškų ir dzūkiškų valgių. Jų pavadinimai konkuravo tarpusavy šmaikštumu: „Tik vyrams“, „Tik moterims“, mišrainė „Nepraryk liežuvio“. Buvo ir žemaitiškas „Kąstinis“ bei „Spirgutis“ su pakepintom kanapėm ir bulvėm su lupenom. Vakaronės metu vyko varžytuvės, kas iš vyrų gražiau supins kasas, nuvys stipresnę virvę, kas geriau išmano Suvalkijos istoriją. Nors svaigalų nebuvo nė lašo, linksmumo netrūko nei vienam.

Tikra žemaitė Birutė Katkauskienė, 1-jo konstruktorių skyriaus inžinierė-konstruktorė

Atskirai reikėtų paminėti aktyviausias veikėjas, kurios paruošdavo puikius mūsų darbuotojų vaikučių pasirodymus prie naujametinės  eglutės, kuri tradiciškai vykdavo sausio pirmąjį sekmadienį – tai R. Botyrienė, S. Valiukevičienė, E. Akelaitienė, J. Lenkauskienė, M. Kapliuginienė. Prie naujametinės eglutės suvaidintas „Voro vestuves“, „Jonuką ir Grytutę“, „Grybų karą“, „Pasaką apie septynis ožiukus“ iki šiol dar prisimena ne tik buvę mažieji artistai, bet ir vyresnieji žiūrovai. Pačių moterų pasiūti kostiumai nebūtų padarę gėdos ir tikram lėlių teatrui.

Eglutės neapsieidavo be Senelio Šalčio, kuriuo dažniausiai būdavo P. Jokimaitis. Kai kada jį „pavaduodavo“ A. Slušnys, V. Kinderis. Kartą Seneliu buvo R. Botyrienė.
Moterų taryba visada domėjosi besimokančiais SKB darbuotojų vaikais. Pažangiausiems moksleiviams, pasibaigus mokslo metams, suorganizuodavo atitinkamą išvyką, pvz., 1975 m. jie Kauno muzikiniame teatre žiūrėjo operetę „Merė Popins“.

Pasiruošimas šeimyninės estafetės startuiPasiruošimas šeimyninės estafetės startui
Pasiruošimas šeimyninės estafetės startui

SKB darbuotojai labai domėjosi spauda, todėl, taupant jų laiką, užsiprenumeruoti spaudai turėjome savą spaudos platintoją A. Latvinskienę, kuri sutvarkydavo užsakymo reikalus ir mums įteikdavo prenumeratos kvitus. Apžvelkime „SKB Metraštyje“ išlikusią prenumeratos statistiką. 1976 m. buvo užsakyta 496 egz. laikraščių ir žurnalų. Daugiausiai buvo skaitomi žurnalas „Šeima“ – 11, „Mokslas ir technika“ – 11, „Socialistinė teisė“ – 15, „Mokslas ir gyvenimas“ – 36, „Tarybinė moteris“ – 51, mūsų rajono laikraštį „Naujasis kelias“ (dabar „Suvalkietis“) skaitė 61 prenumeratorius. Žurnalą „Komunistas“ prenumeravo (bet ar skaitė?) tik 9 partijos nariai. Daugiausia leidinių prenumeravo V. Bartininkas – 12, P. Jokimaitis – 11, V. Mickevičius, B. Šimonėlienė, J. Katkauskas, M. Židonienė – po 9, A. Barzdaitis, V. Mizara, D. Raslavičiūtė, J. Šolys, L. Vosylienė, S. Žiūrys – po 7.

SKB vardu taip pat buvo prenumeruojami laikraščiai „Tiesa“, „Komjaunimo tiesa“, „Naujasis kelias“, „Izvestija“, „Socindustrija“, žurnalas „Mokslas ir technika“. Jie buvo komplektuojami patentų ir techninės informacijos skyriuje, kur jų pasiskaityti pietų pertraukos laiku ateidavo visi pageidaujantys. Populiariausias tarp skaitančiųjų buvo vietinis laikraštis „Naujasis kelias“.

Kas 5-erius metus iškilmingai minėdavome SKB įkūrimo sukaktis, į kurias visuomet būdavo pakviečiami patys pirmieji ir vėliau dirbę mūsų žmonės, čia palikę savo darbus, kuriuos vis dar prisimenam. Mus sveikindavo Kapsuko valdžia, kolegialios įstaigos, respublikos profsąjungų ir sąjunginės ministerijos atstovai.

Socialiniai reikalai

Kalbant apie socialinius reikalus – jie buvo sprendžiami kaip ir kiekvienoje tuometėje įstaigoje. Butus mums paskirdavo miesto vykdomasis komitetas. Įstaigoje, įvertinus darbuotojų gautus pareiškimus, prie kurių turėdavo būti pridėtos pažymos apie darbuotojo turimą gyvenamą plotą ir šeimos sudėtį, dalyvaujant administracijos ir profsąjungos komiteto nariams ir labai dalykiškai išsiaiškinus aplinkybes, būdavo sudaroma eilė, kurią keisti būdavo galima nebent pasikeitus nurodytai situacijai. Jeigu prašančiųjų situacija būdavo labai panaši, tuomet būdavo atsižvelgiama ir į darbo rezultatus. Eilėje laukti tekdavo ilgai. Kai mieste pastatydavo gyvenamą namą ir miesto vykdomasis komitetas informuodavo, kiek butų skiriama įstaigai, tuomet tiek eilėje pirmųjų stovinčių darbuotojų dokumentų būdavo pristatoma į šį komitetą. Ten dokumentų duomenys dar kartą būdavo patikrinami ir tik tada patvirtinamas paskyrimas. Butai buvo skiriami nemokamai. Palyginus su kitomis miesto įmonėmis, MPAG, tuo pačiu ir SKB, butų gaudavo daugiau, kadangi didžiausia mieste automatų gamykla statydavo daug vadinamų žinybinių namų saviems darbuotojams, tuo pačiu padėdami ir miestui spręsti šią opią problemą.

Tuometinėje plačioje šalyje, kur visos gamybos priemonės priklausė valstybei ir nebuvo privačios nuosavybės, ūkio sistemą visuomet lydėjo įvairių prekių deficitas. Tokios prekės buvo automobiliai, baldai, kilimai, šaldytuvai, statybinės medžiagos individualiems namams bei sodo nameliams bei visos kitos trūkstamos materialinės vertybės. Jas skirstė miesto vykdomasis komitetas. Įstaigos ir organizacijos gavę šių materialinių vertybių fondus, jau per savo vietinius profsąjungų komitetus skirstė savo darbuotojams. Čia jau rezultatai labai priklausė nuo profsąjungos komiteto pirmininko sąžiningumo. Šiuo nemaloniu laikotarpiu SKB šį darbą vykdė A. Rutkauskas. Kai daugumoje įstaigų pirmininkus vieną po kito „vertė“ iš postų dėl naudojimosi šia padėtimi, SKB darbuotojai, atėjus eiliniams rinkimams, vėl rinko A. Rutkauską, žinodami ir pasitikėdami, kad jis objektyviai aiškinsis ir tarsis, kaip priimti teisingą sprendimą. Šioje situacijoje, turbūt, ir ponui Dievui būtų buvę keblu… Juk kur trumpa, ten ir trūksta…Ką darysi, tokie buvo laikai ir ne nuo mūsų tai priklausė.

Čia reikėtų pakalbėti apie labiausiai deficitinę prekę – lengvuosius automobilius. Per metus mūsų SKB taip vadinamą paskyrą iš miesto vykdomojo komiteto gaudavo vienam ar dviem automobiliams. O norinčių įsigyti automobilį buvo dešimtys.

Nuo seno yra žinoma, kad lietuviai yra darbštūs ir kūrybingi žmonės. Lietuva iš visų Tarybų sąjungos respublikų gyveno geriausiai, todėl ir automobilių poreikis buvo didžiausias. Rusijos gyventojai, paskyras automobiliams pirkti gaudavo nesunkiai, tačiau jų perkamoji galia buvo kur kas menkesnė nei mūsų žmonių. Todėl lietuviai pirkti automobilių dažniausiai vykdavo į miestus išsidėsčiusius aplink Maskvą, kuriuose būdavo daug kariškių, turėjusių galimybę nesunkiai nusipirkti automobilį. Daugelis jų juos parduodavo. Kariškių parduodamų automobilių nupirkdavo ir lietuviai. Žinoma, už juos tekdavo mokėti daug brangiau.

Kad galėtų nusipirkti automobilį, kai kurie mūsų žmonės net rasdavo galimybę Rusijos teritorijoje, ypač artimoje Kaliningrado srityje, deklaruoti gyvenamąją vietą, ieškodavo giminių ar pažįstamų Rusijoje. Neaplenkdavo ir Toljačio (buv. Stavropolio) miesto, kur nuo 1970 m. buvo gaminami automobiliai pagal itališkų automobilių FIAT markę (pirmasis pradėtas gaminti Žiguliai VAZ 2101 yra itališko FIAT 124 atitikmuo).

Prisiminus tuos laikus, kai kuo galime ir pasidžiaugti. Pastoviai būdavo atliekama darbuotojų profilaktinė sveikatos patikra. MPAG turėjo gerą medicinos punktą, kuriame dirbo vidaus gydytojas, stomatologas, procedūrinį kabinetą aptarnavo 2 patyrę medicinos seserys. Naudotis šio punkto paslaugomis buvo galima darbo laiku, nes darbuotojo išvykimas į miesto polikliniką būtų gamyklai atėmęs kur kas daugiau darbo laiko. SKB taip pat galėjo naudotis teikiamomis paslaugomis.

Rūpinantis darbuotojų sveikata, MPAG buvo su Kauno klinikomis sudariusi sutartį, pagal kurią atvykę kardiologai ir patikrinę širdies ligomis besiskundžiančius darbuotojus atsirinkdavo tuos, kuriems reikalinga aukštesnio lygio pagalba. Jie tapdavo Kauno klinikų pacientais ir juos pagal suderintą grafiką gamyklos transportu veždavo apžiūrai ar medicininėm procedūrom atlikti į klinikas. Šia paslauga naudojosi ir SKB darbuotojai.

Kai MPAG netoli Birštono pasistatė profilaktoriumą, kuriame buvo įkurti fizioterapijos ir kitų procedūrų kabinetai, gamyklos, o kartu ir SKB darbuotojams atsirado galimybė neatsitraukiant nuo darbo pasinaudoti medicininėmis paslaugomis. Po darbo gamyklos transportu šie darbuotojai būdavo nuvežami į profilaktoriumą, iš vakaro atlikdavo gydytojų paskirtas procedūras, pailsėdavo nepaprastai gražioje gamtos aplinkoje, o ryte tas pats autobusas juos atveždavo į darbą. Dirbantieji labai noriai naudodavosi šia paslauga.

Vakaronės „Nabgerk, broleli“ vedėja B. Katkauskienė kalbėjo tik žemaitiškai. Jai talkino P. Jokimaitis
Vakaronės „Nabgerk, broleli“ vedėja B. Katkauskienė kalbėjo tik žemaitiškai. Jai talkino P. Jokimaitis

Iš Respublikinio profsąjungų komiteto pastoviai gaudavome kelialapius gydytis sanatorijoje, taip pat ir poilsinius bei turistinius kelialapius. Mūsų profsąjungos komiteto atsakingas narys (eilę metų tai buvo B. Šimonėlienė) išsiaiškindavo darbuotojų pageidavimus ir pristatydavo paraišką į minėtą komitetą, kuris ir skirstydavo kelialapius. Reikia pasakyti, kad gydomųjų kelialapių mes gaudavome nemažai, per didelių konkursų nebūdavo, nes mes, būdami taupūs suvalkiečiai, sunkiai pavasario ar vasaros sezonu palikdavome namus, daržus ar kolektyvinius sodus, nes gydomojo kelialapio trukmė tuomet buvo 24-28 dienos. Tuo pasinaudodavo mūsų viengungiai, kurie dažniausiai be šeimos gyvendami susigadindavo skrandžius, todėl kai kada ir be konkurso išvykdavo į sanatoriją. Tiems, kurie su tam tikra šypsenėle žiūri į sanatorinį gydymą, reikėtų išgirsti mūsų vieno kieto skeptiko A. J. patirtį. Kai vyruką taip surietė stuburo problemos, kad poliklinika nieko negalėjo padėti ir parekomendavo sanatorinį gydymą, išvažiavo nusiteikęs, kad tokia kelionė, ypač jam – tik tuščias laiko gaišinimas. Sugrįžo kardinaliai pakeitęs savo nuomonę ne tik apie gydymą, bet ir apie poilsį sanatorijoje. Išsipildė garsaus anglo posakis: „ Tik kvailiai ir mirusieji nekeičia savo nuomonės“.

Čia užfiksuoti tik labiausiai įsiminę faktai iš mūsų gyvenimo, kuriuos prisiminus reikia pripažinti, kad SKB vadovybė ir atitinkamos visuomeninės organizacijos tam skyrė labai daug dėmesio, ypač tai išryškėdavo išgirdus apie kitų įmonių veiklą šioje srityje.

 

 

Laimutė Rukštelienė-Bernotienė – SKB patentų ir techninės informacijos skyriaus vertėja, Liusė Sakalauskaitė – SKB Patentų ir techninės informacijos skyriaus vedėja ir Pranciškus Jokimaitis – SKB Standartizacijos ir metrologijos skyriaus vedėjas

 

Norėdami skaityti daugiau SKB darbuotojų prisiminimų spauskite čia: „Laiko dulkes nubraukus…“.

 

Vytauto Karsoko nuotraukos bei nuotraukos iš SKB metraščio

Parengė Ugnė Stanaitė

Sūduvos gidas

Sponsored Video

Jums gali patikti

Atsakyti

Jūsų el. paštas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE